Dvasinis gyvenimas, religija / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Skaitančios ir rašančios vienuolės: basosios karmelitės

Karmelitės – skaitančios vienuolės
Šv. Alberto parengtoje karmelitų reguloje tarp kitų religinių praktikų buvo privalomas dvasinis skaitymas. XVI amžiuje šv. Teresės iš Avilo reforma skaitymui suteikė papildomų sąlygų, nes numatė kiekvieno vienuolio atskirą gyvenimą celėje,daugiau tylos ir asmeninės maldos valandų.
Basųjų karmeličių vienuolijose buvo praktikuojamas kolektyvinis arba bendras ir individualus skaitymas. Vienuolių choras, koplyčia ir refektorius buvo pagrindinės kolektyvinio skaitymo vietos. Šv. Rašto skaitymas per šv. Mišias, brevioriaus skaitymas balsu pamaldų, valgio ir kitų susirinkimų metu buvo traktuojamas kaip bendruomeninės maldos dalis. Todėl buvo rūpinamasi jo kokybe, mokomasi gražiai skaityti.
     
  1690 metais išleistame ir basųjų karmeličių seserims skirtame dvasinio gyvenimo vadovėlyje „Pagyrimo verti papročiai“ (Obyczaie chwaly godne) pastebima, kad skaitymo balsu tobulumas pasireiškia tuomet, kai jo klausydamiesi savo jausmus susiejame su jausmais,  slypinčiais skaitomuose žodžiuose. Karmeličių skaityboje išskiriama svarbi retorikos paskirtis – jaudinti. Balsu, siekiant praktikuotis ar asmeniniais sumetimais, buvo skaitoma ir celėse. Vadovėlyje „Pagyrimo verti papročiai“, reikalaujant nedrumsti tylos vienuolyne, paminima: „Ir skaitant pakiliu balsu“.  
     
Dvasingas skaitymas: suvokimas, apmąstymai ir malda
Basosios karmelitės tarp kitų moterų vienuolijų išsiskyrė kontempliatyvumu, asmeninis tylusis skaitymas savoje celėje čia buvo svarbus. Tai, kad knygos buvo skaitomos celėse, patvirtina ir įrašas, paliktas ant tėvo Jėzaus Marijos Jono „Vienuolinių pratybų” 1752 m. Vilniaus basųjų karmelitų vienuolynui priklausiusio leidinio: „Šv. Trejybės (...) šią knygelę davė seseriai Kotrynai“. Skaitymas
         
  Dvasinių knygų skaitymas yra pirmoji pakopa maldos kelyje.  
         
basųjų karmelitų šaltiniuose aptariamas maldos ugdymo kontekste. Tėvas šv. Andrius Jeronimas Cyrus‘as dvasinio gyvenimo vadove, remdamasis šv. Tomu Akviniečiu ir kitais teologais, teigia, kad dvasinių knygų skaitymas yra pirmoji pakopa maldos kelyje, viena iš siekiamos dieviškos išminties arba kontempliacijos sąlygų. Skaitymas pamaldžių knygų apie Kristaus gyvenimą ir Kančią, apie Dievo malones reikalingas dėl
         
  „Skaityti reikia su dideliu pagarbumu ir lėtai, siekiant, kad iš to skaitymo kiltų apmąstymai“  
         
„pateikiamų apmąstymui dalykų“. „Skaityti reikia su dideliu pagarbumu ir lėtai, siekiant, kad iš to skaitymo kiltų apmąstymai“. Skaitymas turi peraugti į apmąstymą, o apmąstymas – į maldą: „Skaitymas tarsi maistą prie burnos prideda. Apmąstymas jaučia. Malda skonį junta. Dieviška išmintis arba kontempliacija yra pats saldumas, kuris stiprina ir ramina“.
Pagarba knygai
Knygų reikšmė vienuolių gyvenime liudijama ir tėvo Onufrijaus aprašytose basųjų karmeličių biografijose. Skaitymas ir pagarbus elgesys su laikinai turimomis knygomis buvo traktuojamas kaip dorybė. Pavyzdžiui: „Švč. Dvasios motinėlė
         
  Skaitymas ir pagarbus elgesys su laikinai turimomis knygomis buvo traktuojamas kaip dorybė.  
         
Febronė Eufrazija gultą, stalelį, medinį kryžių ir popierinį paveikslėlį bei dvi ar tris knygas meldimuisi ir skaitymui teturėjo, ir tai, kai kurią knygelę perskaitydavo, tuoj pat į vietą nunešdavo“. Sesuo „regulą ir konstituciją taip vertino, kad visada su pabučiavimu skaitydavo ir su savimi nešiodavosi, nors pati jas gerai ir mintinai mokėjo“. Vienos Vilniaus, Liublino ir Poznanės vienuolynų steigėjos ir vyresniosios motinėlės biografijoje liudijama, jog vienuolė net mirties patale pati skaitė. Šv. Kūdikėlio Jėzaus vienuolyno sesuo Felicijona Eufemija per rekreacijas (bendrą vienuolių poilsio metą) stebindavo vienuoles Apaštalų darbų, šventųjų gyvenimų žinojimu, todėl vienuolyne ją vadino „senute“.
Naujokės kasdien atsiklaupusios skaitė po vieną dogminės konstitucijos ir regulos skyrių. Buvo privalomas tėvo Jėzaus Marijos Jono „Vienuolinių pratybų“ skaitymas. Šv. Teresės veikalus naujokės privalėjo ne tik skaityti, bet ir „atsiminti, kad galėtų sekti savo Motinos pavyzdžiu“.
Knygų perrašinėjimas: meditacija ir praktinis kopijavimo aspektas
Savita skaitybos forma galima laikyti knygų perrašinėjimą. Knygų nuorašai  tiesioginiai vienuolių dėmesio konkrečiai literatūrai liudytojai. Spaudos amžiuje jie funkcionavo kaip savitas vienuolynų kultūros reiškinys,
         
  Savita skaitybos forma galima laikyti knygų perrašinėjimą.  
         
sietinas su siauros vienuolių grupelės dvasiniu poreikiu ir tekstų saugojimo (dauginimo) būdu.
Dažniausiai iš konferencijų užrašų, maldų ir asketikos traktatų nuorašų buvo sudaromi kodeksai, asmeniniai maldynai arba brevijoriai (psalmių, himnų, Bažnyčios Tėvų raštų rinkiniai, skirti kasdienėms maldoms ir apmąstymams, buvo ypač populiarūs moterų vienuolynuose). Krokuvos Vesiolos basųjų karmeličių vienuolyne saugoma keliasdešimt XVII a. pabaigos–XVIII a. rankraštinių maldynų. Juose randame vienuolių perrašytas pamėgtas psalmes, Naujojo Testamento fragmentus, Kristaus kančios meditacijas, įvairias dvasines pratybas. Tikriausiai ne vienas šioje vienuolyno bibliotekoje saugomas rankraštis čia atkeliavo kartu su XIX a. caro valdžios sunaikinto Vilniaus Šv. Juozapo Sužadėtinio vienuolyno narėmis.  Vienas jų – keliomis skirtingomis rašysenomis perrašytas, ir, kaip pažymi įrašas, Vilniaus basųjų karmeličių vienuolyno bibliotekai priklausęs „Dvasinio gyvenimo atnaujinimo per dešimt dienų pratybų“ rankraštis.
 
Tojana Račiūnaitė