Valstybė ir politika / XV-XVI a.
Grįžti

Smolensko sukilimas 1440 m.: valstybės integralumo linkme

     
  XV a. penkto dešimtmečio pradžia buvo sunki Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei: nužudžius  Žygimantą Kęstutaitį iš pradžių nebuvo aišku, kas valdys kraštą, o vėliau valdovu išrinkus nepilnametį Kazimierą Jogailaitį, prireikė nemažai laiko jo valdžią įtvirtinti tiek valstybės branduolyje, tiek tolimesnėse žemėse. Neramumai beveik vienu metu kilo Smolenske, Žemaitijoje, Voluinėje, nepaklusnumas valstybės centrui rodytas ir Palenkėje.  
     
„Juodasis“ sukilimas
Pirmuoju ir ryškiausiu pasipriešinimo valdžiai atveju tapo 1440 m. sukilimas Smolenske, kuris 1404 m. buvo prijungtas prie LDK. Jo eigą detaliai aprašė įvykius stebėjęs amžininkas smolenskietis Trumpajame Lietuvos metraščių sąvade. Pasak jo, tuoj po Žygimanto nužudymo 1440 m. kovo pabaigoje Smolensko vietininkas (vaivada) lietuvių didikas katalikas Andrius Sakaitis inicijavo miesto gyventojų priesaiką. Stačiatikių vyskupas, kunigaikščiai, bajorai ir įvairios miestiečių grupės turėjo įsipareigoti valdovu pripažinti tą asmenį, kurį išrinks „Lietuvos kunigaikščiai, bajorai ir visa žemė”, bei prisiekti ištikimybę pačiam Smolensko
         
  Metraštis praneša, kad po Velykų sukilo „juodieji žmonės“ – amatininkai, žemesnieji miesto gyventojų sluoksniai.  
         
vietininkui. Nuogąstaujant, kad tam tikra miesto gyventojų dalis pasinaudos vidaus neramumais Lietuvos žemėje, bandyta iš anksto išvengti ekscesų strateginę reikšmę pasienyje su Maskva turinčioje rusėniškoje žemėje. Netrukus taip ir atsitiko, nepaisant vietininko pastangų. Metraštis praneša, kad po Velykų sukilo „juodieji žmonės“ – amatininkai, žemesnieji miesto gyventojų sluoksniai. Jie sušaukė večę (liaudies susirinkimą, sueigą), suderino sukilimo taktiką. Kaip rodo lyginamoji medžiaga iš kitų XV–XVI a. Rusios miestų (Polocko, Pskovo), večė buvo tradicinė „juodųjų žmonių“ politinės organizacijos forma, kuri pamažu prarado politinę reikšmę, bet jos dalyviams buvo svarbi. Bet Smolensko bajorai palaikė vietininką ir jo dvarionis. Mieste įvyko mušis, kurį laimėjo vietininko vadovaujami profesionalūs raiti kariai. Tačiau nugalėtojai nedrįso likti mieste. Kitą naktį Andrius Sakaitis su žmona ir Smolensko bajorais išvyko. Smolenskiečiai susidorojo su mieste likusios lietuviškos administracijos atstovu (maršalka), o nauju vaivada pakvietė kunigaikštį Andriejų Dorogobužiškį, kilusį iš Tverės Riurikaičių dinastijos šakos ir tuo metu valdžiusį netoli Smolensko esantį Dorogobužą. Galima spėti, kad sukilusiame mieste jis atliko karvedžio funkcijas ir vadovavo miesto gynimui.
Užkariavimai kalaviju ir privilegijomis
Naujas sukilimo etapas prasidėjo, kai kunigaikštis Jurgis Lengvenaitis grįžo į savo „tėvoniją“ – Mstislavlio kunigaikštystę, kurią jam grąžino Lietuvos didikai naujo valdovo Kazimiero Jogailaičio vardu. Iš Gediminaičių kilęs Lengvenaitis vienu metu reiškė pretenzijas į LDK sostą, bet nebuvo svetimas ir rusėnų pasaulyje: yra išlikęs jo 1440 m. laiškas, kuriame jis tituluojasi kaip „rusėnų kunigaikštis, Lietuvos [sosto] įpėdinis“. Šių ambicijų neprarado ir grįžęs į Mstislavlį, o sukilėliai pakvietė jį
         
  Tiek privilegija, tiek suteiktys adresuotos ne vien bajorams, bet ir kitiems gyventojų sluoksniams, o kaip atskira grupė pripažinti ir „juodieji žmonės“.  
         
valdyti Smolenską. Jis suėmė vietos bajorus ir perdavė jų valdas saviškiams. Įsitvirtinęs Smolenske, Lengvenaitis pradėjo kitų LDK rusėniškų žemių – Polocko ir Vitebsko – puolimą. Čia situacija buvo sudėtingesnė, jam pasipriešino ne tik vietos bajorai, bet ir padėties svarbą laiku suvokę Lietuvos didikai. Jie surengė žygius į Smolenską, kuris veikiausiai buvo pagrindinė neramiojo kunigaikščio bazė. Jurgis Lengvenaitis pabėgo į Maskvą, o Smolenskas buvo pajungtas didžiojo kunigaikščio valdžiai.
 
Įdomybė
 
Siekiant integruoti nuo valstybės branduolio nutolusias žemes nepakako nugalėti vietos kunigaikščius ir palikti savo įgulą žemės centre. Lietuvos didysis kunigaikštis ir diduomenė negalėjo valdyti tolimas Smolensko, Kijevo arba Podolės žemes vien tik „lietuviškomis“ jėgomis, todėl turėjo ieškoti sutarimo su įvairiais vietinių gyventojų sluoksniais. Šis sutarimas ar kompromisas galėjo įgauti įvairias formas: tai galėjo būti žemių, žmonių ar prievolių reguliarus paskirstymas, vietinių gyventojų teisių užrašymas, lokalinio politinio gyvenimo įteisinimas.
 
Lietuvos valdantysis elitas neapsiribojo sukilimo nuslopinimu ir miesto užkariavimu. Apie kitas sukilimo pasekmes sužinome iš valdovo vardu paskelbtos privilegijos smolenskiečiams (ji išlikusi kaip vėlesnio ją patvirtinančio dokumento dalis) ir „Kazimiero suteikčių knygos“. Tiek privilegija, tiek suteiktys adresuotos ne vien bajorams, bet ir kitiems gyventojų sluoksniams, o kaip atskira grupė pripažinti ir „juodieji žmonės“. Reikšmingas faktas, kad privilegijoje tiek tradicinės („pagal senovę“), tiek naujos teisės užfiksuotos ir patvirtintos raštu. Tokiu dokumentu jau galima remtis, ginant savo teisę. Jame apriboti vietininko įgaliojimai, aiškiai nustatytas miestiečių prievolių dydis ir išskirtinė vietos bajorų teisė „laikyti Smolensko valsčius“. Valdų suteiktimis individualiai atlyginta valdovui ištikimiems gyventojams. Aktyvūs sukilimo dalyviai savo valdų neteko. Jos buvo perduotos į „patikimas“ rankas (štai Trakų vaivada Jonas Goštautas gavo Dorogobužą). Nors valdovo suteiktis gavo įvairių socialinių sluoksnių žmonės, bet didžiausią dėmesį LDK ponai skyrė vietos elito atstovams, kurie suteiktis gaudavo nuolat.
Pakraščių valdymo strategija
Lietuvos valdantysis elitas, neturėdamas pakankamai resursų, nebuvo tikras dėl atokių rusėniškų žemių lojalumo ir rūpinosi, kaip įtvirtinti valdžią. Šia prasme pernelyg tiesmukas atrodo senas istorikų klausimas: „Kokiu būdu Lietuvos kunigaikščiai prijungdavo žemes Rusioje – užkariaudami jas ar susitardami?“ Kaip liudija XV a. ketvirto ir penkto dešimtmečio įvykiai, nepakako nugalėti vietos kunigaikščius ir palikti savo įgulą žemės centre. Lietuvos didysis kunigaikštis ir
         
  Lietuvos didysis kunigaikštis ir diduomenė negalėjo valdyti tolimas Smolensko, Kijevo arba Podolės žemes vien tik „lietuviškomis“ jėgomis, todėl turėjo ieškoti sutarimo su įvairiais vietinių gyventojų sluoksniais.  
         
diduomenė negalėjo valdyti tolimas Smolensko, Kijevo arba Podolės žemes vien tik „lietuviškomis“ jėgomis, todėl turėjo ieškoti sutarimo su įvairiais vietinių gyventojų sluoksniais. Šis sutarimas ar kompromisas galėjo įgauti įvairias formas: tai galėjo būti žemių, žmonių ar prievolių reguliarus paskirstymas, vietinių gyventojų teisių užrašymas, lokalinio politinio gyvenimo įteisinimas (kad ir večės forma). Tokia situacija buvo ne vien „rusėniška“ ypatybė, ji apskritai būdinga LDK regionams, prijungtiems prie valstybės branduolio. Tą patį reiškinį matome ir Žemaitijoje. Šis sudėtingas lojalumo išmėginimo laikotarpis tęsėsi maždaug iki XV a. vidurio, kai valdantysis elitas dar ieškojo konkrečių sutarimo su lokaliniais elitais būdų.
     
  Kaip parodė vėlesni įvykiai, sprendimas sėkmingai rastas: štai Smolensko miestiečiai ir bajorai per XVI a. pr. vykusius LDK karus prieš Maskvos valstybę nedegė noru pereiti į priešo pusę. O 1514 m. Smolenską užėmus, Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus III turėjo miestui patvirtinti senąsias teises, kurioms pradžią davė dar Kazimiero Jogailaičio privilegija.  
     
Sergejus Polechovas
Lietuvos metraštis. Bychovco kronika, vertė Rimantas Jasas, Vilnius, 1971.