Ūkis / XV-XVI a.
Grįžti

Smuklės – Lietuvos miestelių ūkio variklis XV–XVI a. viduryje

Smuklės Lietuvos istorijos šaltiniuose staiga išnyra didžiųjų permainų – krikšto –  laikais. Nuo XIV a. pab. jos kartu su bažnyčiomis ir turgavietėmis buvo svarbiausi nauji statiniai. Per XV–XVI a. smuklės tapo miestelių simboliu, o jose vykdyta alkoholinių gėrimų gamyba ir pardavimas – niekad nesustojančiu miestelio ekonomikos varikliu. Kaip sakoma, smuklės durys visada buvo plačiai atvertos.
Nuo valdovo bravoro iki viešos girdyklos
Pirmą kartą Lietuvos istorijos šaltiniuose smuklės minimos 1389 m. Jogailos aplinkraštyje valdovo dvarų valdytojams, kuriame nurodoma būtiniausiais dalykais aprūpinti ir padėti katalikų dvasiškiams, vykstantiems kurti parapijas: „Ir dar leidžiame, kad kiekvienas kunigas gali sau vieną karčemą (karczmą) pasistatyti, ir jis testato.“ Toks ankstyvas
         
  XIV a. smuklės turėjo būti kunigaikščių ūkio sudedamoji dalis.  
         
minėjimas leidžia manyti, kad smuklių būta dar pagonybės laikais. „Karčemos“ terminas dažniausia siejamas su slavų prokalbe. Neva rašytiniuose šaltiniuose jis minimas nuo XI amžiaus. Todėl tikėtina, kad į Lietuvą jis atkeliavo XIV a., sparčios valstybės plėtros į rusėnų žemes laikais.
XIV a. smuklės turėjo būti kunigaikščių ūkio sudedamoji dalis. Įkurdintos papiliuose ar prie didesnių kiemų, jose buvo perdirbami iš valstiečių į kunigaikščio saugyklas surenkamas medus ir javai. Iš šio turto pagamintas midus ir alus, matyt, didžia dalimi keliavo į pilį, bet likdavo ir papilio gyventojams. Menkai tikėtina, kad tais laikais smuklių gėrimais intensyviau prekiauta, nes tokiai prekybai reikėjo nedidelės vertės monetų, kurios Lietuvoje labiau paplito tik XV a. pabaigoje. Vertėtų suabejoti ir sena istorikų teorija, kad neva smuklės išsirutuliojo iš magaryčių papročio. Šis paprotys reiškė įsigyto daikto viešą su liudininkais užgėrimą. Tačiau vargu ar visi pirkiniai buvo taip užgėrinėjami. Matyt, taip elgtasi tik tais atvejais, kada pirkinio kaina buvo aukšta, pvz., įsigyjant stambius gyvulius. Jei smuklės būtų buvusios priklausomos nuo vidaus prekybos mastų, jos nebūtų turėjusios darbo.
Miesteliuose – smuklių verslas
Smuklių tinklas smarkiai plėtėsi nuo XV a. pabaigos. Iš geriau šaltiniuose atspindėtos Kazimiero Jogailaičio (1440–1492) valdymo pabaigos aiškėja, kad tuo metu smuklės dažniausiai
         
  Smuklių tinklas smarkiai plėtėsi nuo XV a. pabaigos.  
         
buvo valdovo nuosavybė. Bet didžiajam kunigaikščiui dalijant valdas bajorams ir bažnyčioms su dvarais bei pavaldiniais į privačias rankas turėjo pakliūti ir smuklės. Tik nuo XVI a. pr. vis dažniau pasitaiko valdovų privilegijų, kuriomis privatiems asmenims buvo suteikiama teisė kurti miestus su turgumi ir smuklėmis arba statyti jas pakelėse.
     
  Smuklių tinklo augimas paskatino ir griežtesnį jų veiklos reglamentavimą. Pirmajame Lietuvos Statute kilmingųjų laisvėms skirtame skyriuje (3 sk. 17 straipsnis) valstybės pareigūnams griežtai prisakyta neleisti veikti slaptoms, užkampiuose įkurtoms smuklėms (корчмы покутныи). O ten, kur veikė legalios, valstybės pareigūnai turėjo tikrinti jų darbą, kad nebūtų nusižengiama steigimo dokumentuose nurodytoms sąlygoms. Matyt, tai reiškė gerokai anksčiau susiklosčiusią tvarką, pagal kurią buvo draudžiama ne namų gėrimų gamyba, o jų pardavinėjimas.  
     
XVI a. I p. dažname valdovo miestelyje nebuvo jokio kito amato atstovų – tik smuklininkai. Kiekvienas miestelėno namas buvo smuklė. Tiesa, jos skyrėsi pagal pardavinėjamų gėrimų rūšis, gėrimų gamyboje naudojo skirtingas technologijas.
 
Įdomybė
 
XVI a. I p. dažname valdovo miestelyje nebuvo jokio kito amato atstovų – tik smuklininkai. Kiekvienas miestelėno namas buvo smuklė.  Štai 1538 m. Ariogaloje buvo 33 miestelėnų namai: 31 name buvo verdamas alus, o likusiuose (tarp jų ir miestelio vaito name) – midus ir alus. Tais pačiais metais Žvingių miestelyje buvo 9 namai: aštuoniuose iš jų prekiauta alumi, o devintame – midumi ir alumi.
 
Seniausios aprašytos smuklės pardavinėjo ir midų, ir alų. O nuo XVI a. vid. vis labiau gausėjo degtinės smuklių. Štai 1538 m. Ariogaloje buvo 33 miestelėnų namai: 31 name buvo verdamas alus, o likusiuose, tarp jų ir miestelio vaito name – midus ir alus. Tais pačiais metais Žvingių miestelyje buvo 9 namai: aštuoniuose iš jų prekiauta alumi, o devintame – midumi ir alumi. 1556 metais jau pagal valakų nuostatus pertvarkytame Panevėžio miestelyje buvo apie 90 namų, daugiau nei 50 iš jų buvo smuklės: beveik visose pardavinėtas alus, tik trijose iš jų šalia alaus – midus, o dešimtyje šalia alaus – degtinė. Likę Panevėžio gyventojai buvo žemdirbiai arba daržininkai. Be to, dar buvo 11 kerdžių (mėsininkų). Taigi smuklių gausa buvo miestelių skiriamasis bruožas. Didelis miestelis, pretendavęs išaugti į miestą, pasižymėjo amatų gausa ir stambesne prekyba. Žinoma, ir ten netrūko smuklių, tačiau jų veikla šalia kitų įstaigų ne taip rėžė akį.
Istorijos iš girtuoklių gyvenimo
Smuklių vidinis gyvenimas žinomas tik iš smulkių užuominų. Kaip pastatai jos neturėjo ypatingai skirtis nuo gyvenamųjų namų. Tikėtina, kad tai buvę didesni namai su atskiromis gėrimų gamybos, prekybos ir gal sandėliavimo patalpomis. Taip leidžia manyti Lietuvoje išlikusių XIX a. smuklių pavyzdžiai. Atrodo, nuo XVI a. vid. šalia šių patalpų, ypač pakelės užeigose, turėjo atsirasti svečių miegamosios patalpos bei atskiros patalpos žirgams ir vežimams.
     
  Smuklininkų darbo metodus gražiai pasakoja Brauno atlaso tekstas apie Vilnių: „Visi miestiečiai, išskyrus valdžios pareigūnus, yra karčemininkai, pardavinėja alų, midų ir šildytą vyną. Jie leidžia kiekvienam užeiti į namus, sodina prie židinio, duoda veltui išgerti po gurkšnį kiekvieno gėrimo ir tik tada išleidžia. Tačiau, jeigu kas nors daugiau geria, jeigu su šeimininku valgo pusryčius ar pietus, tada ima mokestį, nors ir nedidelį.“  
     
Smuklės kasdienybė – persigėrimas, gėrimas į skolą, azartiniai žaidimai, sąvadavimas ir muštynės – neblogai atsiskleidžia teismų bylose.
         
  Smuklės kasdienybė – persigėrimas, gėrimas į skolą, azartiniai žaidimai, sąvadavimas ir muštynės – neblogai atsiskleidžia teismų bylose.  
         
Viena ankstyviausių tokių bylų datuota 1461 (ar 1462) metais. Nemenčinės klebonas su šeimyna iškeliavo į Linkmenis susitikti su vietos klebonu. Linkmenų smuklėje klebonus pastebėję valstiečiai pasveikino juos gerdami į jų sveikatą. Klebonai atsidėkodami už tai nupirko kompanijai midaus. Juo vaišindamiesi du valstiečiai persigėrė ir ėmė laistyti ne tik savo, bet ir kunigų alų. Klebonų tarnai girtuoklius išmetė iš smuklės, bet tie sugrįžo. Kilus muštynėms, vienas valstietis buvo mirtinai sumuštas.
     
  Kita XVI a. byla plačiau atpasakoja užstalės papročius. Į vieną Gardino smuklę užsuko du pažįstami: moteris ir vyras. Alus jiems buvo patiektas ąsotyje, o gėrė jie iš vieno puodelio. Vyriškis pastebėjo, kad moteris, išgėrusi alų, prispjaudė į indą ir, pripildžiusį jį iš ąsočio, atkišo jam. Dėl to kilo ginčas, vėliau atsidūręs teisme.  
     
Smuklės buvo ta miestelių ūkio organizacija, per kurią srauniu upeliu tekėjo pinigai. Todėl nepaisant Lietuvos intelektualų nuogąstavimų dėl girtuoklystės žalos, net apsišvietę bajorai buvo linkę greičiau įkurti dar kelias naujas smukles nei nors vieną uždaryti.
 
Eugenijus Saviščevas
J. Jurginis, Svaiginimasis ir jo smerkimas, To paties, Istorija ir kultūra, Vilnius, 1984, p. 202–210; Kraštas ir žmonės. Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai, parengė J. Jurginis, A. Šidlauskas, Vilnius, 1988, p. 83.