Kūryba / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Spausdinti XVIII a. Vilniaus ir Gardino laikraščiai

Periodinės spaudos ištakos LDK siekia XVI a. I ketvirtį. Tuomet pradėti publikuoti  vienkartiniai, skrajučių tipo laikraščiai – efemeridės. Juose daugiausia atsispindėjo politiniai ir kariniai įvykiai. Pasak K. Zawadzkio, iki XVIII a. I ketvirčio pab. Abiejų Tautų Respublikoje buvo paskelbta apie 1 300 pavadinimų tokių leidinių, o išliko maždaug pusė – apie 650. Rankraštinės spaudos tradicija buvo senesnė nei spausdintų vienkartinių laikraščių. Iki ATR gyvavimo pabaigos abi šios tradicijos išliko. XVIII amžiuje pradėjus nuolat funkcionuoti spausdintai cenzūruojamai periodinei spaudai, kuri buvo tik vienu iš visuomenės žinių šaltinių, rankraštinių laikraščių padaugėjo. Net XVIII a. pab. spausdintų laikraščių buvo mažai, jų tiražai buvo nedideli, o poveikis visuomenei – menkas. Jie funkcionavo tarp neskaitlingų bajorijos, miestietijos ir dvasininkijos elitų.
Trys Abiejų Tautų Respublikos „žinių kalvės“
     
  Pirmieji tęstiniai spausdinti laikraščiai ATR pasirodė XVIII a. 3–7 deš. (jei neskaičiuoti Karališkosios Prūsijos miestų). Varšuvoje 1729 m. pradėtas leisti „Lenkijos kurjeris“ (lenk. Kurjer Polski), vėliau ėjęs pavadinimu „Varšuvos laikraštis“ (lenk. Gazeta Warszawska), o Vilniuje 1760 m. balandžio 18 d. pradėtas leisti „Lietuvos kurjeris“ (lenk. Kurjer Litewski), nuo 1764 m. ėjęs pavadinimu „Vilniaus laikraščiai“ (lenk. Gazety Wileńskie). Abu jie pasirodydavo kartą per savaitę, iš viso per metus paprastai išeidavo 52 numeriai.  
     
Tokio reguliarumo laikraščių platinimui reikėjo išplėtoto pašto tinklo. Tuo metu jis ir pradėjo normaliai funkcionuoti. Laikraščiai buvo parduodami pirmiausia spaustuvėje ir pašto skyriuose, prenumeruojant. Vilnietiško laikraščio lygis buvo panašus į varšuvietiško. Jų leidėjai bendradarbiavo – spausdino vieni kitų informacijas, naudojo tuos pačius europinius laikraščius, tad ir jų informacinis servisas buvo panašus. Abu iki XVIII a. pab. reformų naudojosi monopolinėmis teisėmis – Vilniaus akademija privilegiją leisti laikraščius gavo 1760 metais. Tad kitiems laikraščiams atsirasti nebuvo teisinių galimybių. Panaikinus Jėzuitų ordiną 1773 m. pab., privilegijos spaustuvei ir laikraščio leidybai, LDK kancleriui J. L. Chreptavičiui tarpininkaujant, buvo suteiktos M. Počobutui Odlanickiui.
     
  Vilnietiškų laikraščių leidėjai ir redaktoriai buvo jėzuitai: P. Paprockis (1760– 1763), A. Januškevičius (1764–1766), K. Naruševičius (1766–1773), M. Počobutas Odlanickis, D. Pilchovskis, J. Laurinavičius (nuo 1773 m.) ir kiti. Apie juos sužinome iš netiesioginių šaltinių, nes laikraščių numeriuose leidimo vieta, leidėjų, redaktorių ir korespondentų pavardės nenurodomos. Tik kiti šaltiniai leidžia nustatyti vieno kito straipsnio autorius. Tekstai buvo lakoniški ir „objektyvūs“, redakcinio komentaro ir vertinimo nebuvo.  
     
Su Vilniumi LDK politiniu, ekonominiu ir kultūriniu atžvilgiu pradėjo konkuruoti Gardinas, kuriame vyko seimai, buvo steigiamos manufaktūros. Ne veltui šiame mieste LDK dvaro iždininko Antano Tyzenhauzo iniciatyva 1776–1783 m. buvo leidžiamas „Gardino laikraštis“ (lenk. Gazeta Grodzieńska). Jis leistas kartą per savaitę, buvo dviejų puslapių, turėjo priedą (lenk. „Suplement do Gazet Grodzieńskich“).
Specialieji priedai: nuo mokslo naujienų iki reklaminių skelbimų
Tuometiniai laikraščiai turėdavo įvairius nereguliarius priedus, kurie dažniausiai  pasirodydavo penktadieniais, šeštadieniais, pirmadieniais. 1760–1763 metais „Lietuvos kurjerio“, ėjusio penktadieniais, priedais buvo „Literatūrinės žinios“ (lenk. Wiadomości Literackie, savotiškas vietos mokslinės publicistikos leidinys) ir „Užsienio žinios“ (lenk. Wiadomości Cudzoziemskie), talpinęs ištraukas iš užsieninių laikraščių. 1761– 1763 metais „Vilniaus laikraščių priede“ (lenk. Suplement do Gazet Wileńskich) buvo talpinami reklaminiai ir
 
Įdomybė
 
XVIII a. LDK laikraščiuose randame ir užsakomųjų straipsnių ištakas. Duomenys rodo, jog didikai patys siųsdavo skelbtiną informaciją apie krikštynas, vestuves, turgus, pabėgusius ar apsivogusius asmenis ir sumokėdavo už jos paskelbimą.
 
kitokie skelbimai – apie išleistus spaudinius, pabėgusius asmenis, medikų ir kitų specialistų paslaugas, turgus, vestuves bei laidotuves, gaisrus. Kartais pasirodydavo „Antrasis Vilniaus laikraščių priedas“ (lenk. Suplement do Gazet Wileńskich Drugi). Šie priedai kartais laikomi atskirais laikraščiais, tačiau toks požiūris netikslus. Analogiškai vertintinas 1760 m. leistas savaitinis laikraštėlis „Privilegijuotos žinios“ (lenk. Wiadomości Uprzywilejowane), kurį kultūros istorikas Vladas Abramavičius laikė pirmuoju laikraščiu, leistu dar prieš „Lietuvos Kurjerį“. Jame buvo spausdinamos užsienio laikraščių žinutės, straipsnių santraukos.
1764–1793 m. šeštadieniais ėję „Vilniaus laikraščiai“ turėjo du priedus: „Vilniaus laikraščių priedą“ (lenk. Suplement do Gazet Wileńskich) ir „Vilniaus laikraščių papildymą“ (Addytament do Gazet Wileńskich, šis buvo skirstomas į „Addytament I“ ir „Addytament II“).  Juose buvo talpinamos žinios iš krašto ir užsienio, įvairūs skelbimai.
     
  Laikraščių išvaizda ir informacinis servisas buvo skurdoki. Antraščių nebuvo, jas atstodavo pranešimo vieta ir data, pateikiamos kursyvu. Tekstas tilpdavo keturiuose puslapiuose, spausdinamuose dviem stulpeliais vienoje lapo pusėje. Priedai buvo mažesnės apimties: 1–2 puslapiai, spausdinami vienu ar dviem stulpeliais.  
     
Naujienos iš LDK, Lenkijos ir pasaulio
Laikraščių turinį išsamiausiai aprašiusi literatūros istorikė Regina Jakubėnas jų informaciją geografiniu aspektu sugrupavo į tris dalis: žinios iš LDK, Lenkijos ir pasaulio. Naujienos iš Vilniaus, kitų LDK vietovių (Minsko, Kauno, Gardino, Slanimo, Naugarduko, Ukmergės, Nesvyžiaus...) buvo spausdinamos laikraščių pradžioje. Jos apėmė politinį, religinį, kultūrinį ir socialinį gyvenimą, tačiau luomiškai ir religiškai pateikiamo
         
  Vilniaus ir Gardino spausdinti laikraščiai informacijos apie įvykius iš kitų Lietuvos miestų ir vietovių pateikdavo mažai, tuo tarpu iš Vilniaus – beveik kiekviename numeryje.  
         
gyvenimo vaizdas buvo ribotas – daugiausia bajoriškas ir katalikiškas. Vilniaus ir Gardino spausdinti laikraščiai informacijos apie įvykius iš kitų Lietuvos miestų ir vietovių pateikdavo mažai, tuo tarpu iš Vilniaus – beveik kiekviename numeryje. Provincija juose atsispindi daugiausia per didikų šeiminės kronikos (krikštynų, vestuvių ar laidotuvių) prizmę. Vietinės žinios svarbios dėl to, jog jos negalėjo būti iš kokių nors laikraščių nurašytos. Gali būti, jog jos buvo imamos ir iš rašytinių laikraščių. Plačiau rašoma apie įvairias misijas. Duomenys rodo, jog didikai patys siųsdavo skelbtiną informaciją ir sumokėdavo už jos paskelbimą. Ši ir kita jiems svarbi informacija (apie turgus, pabėgusius ar apsivogusius asmenis ir pan.) būdavo skelbiama specialiame laikraščių priede.
     
  Laikraščių informacijose atsispindėjo viešasis gyvenimas, įvairių institucijų (LDK Vyriausiojo tribunolo, seimelių, Vilniaus akademijos, Bajorų kolegijos, Edukacinės komisijos ir kt.) veikla. Laikraščiuose išsamiai buvo aprašomos pasaulietinės ir religinės šventės – valdovų karūnacijos, gimimo, vardinių, kitos su valstybės ir bažnyčios veikėjais susijusios iškilmės bei puotos, iškilmingos pamaldos ir procesijos. Laikraščiai skelbdavo diduomenės kroniką: kokie atstovai atvykdavo ir išvykdavo iš Vilniaus, aprašydavo jų vestuves, laidotuves. Laikraščiuose buvo pateikiama informacija apie orus, kriminalus, kainas, leidinius.  
     
Toliau sekdavo naujienos iš Lenkijos (Varšuvos, Krokuvos ir kt. miestų), kitų kraštų. Dominavo varšuvietiška informacija – daugiausia politiniai įvykiai, dvaro gyvenimas, monarchas. Dažniausiai šios informacijos būdavo perspausdinamos iš varšuvietiško laikraščio. Žinios apie Lenkijos vietoves Vilnių pasiekdavo per Varšuvą, o ne tiesiogiai. Užsienio naujienos, kurios sudarė daugumą
         
  Užsienio naujienos, kurios sudarė daugumą turinio, buvo gaunamos tik iš užsienio laikraščių (vokiškų ir prancūziškų), specialių korespondentų neturėta.  
         
turinio, buvo gaunamos tik iš užsienio laikraščių (vokiškų ir prancūziškų), specialių korespondentų neturėta. Daug dėmesio skirta Rusijai. Paštui iš Karaliaučiaus ar Varšuvos laiku neatvykus, šios informacijos nebūdavo. Ji buvo dviejų savaičių, kartais mėnesio ir daugiau senumo. Tai buvo daugiausia politikos, karybos, religijos, gamtos (kataklizmai) ir kitos žinios.
Tado Kosciuškos sukilimo metu Vilniuje 1794 m. gegužės 4 d. –  rugpjūčio 10 d. du kartus per savaitę (sekmadienį ryte ir trečiadienį vakare) ėjo propagandinis informacinis „Vilniaus tautinis laikraštis“ (lenk. Gazeta Narodowa Wileńska), leistas sukilėlių valdžios ir skelbęs daugiausia jos pranešimus, įsakymus ir kt. informaciją. Redaktoriumi buvo pijoras, prof. Filypas Golianskis. Iš viso buvo išleisti 29 numeriai. Laikraštis irgi turėjo priedą.
     
  XVIII a. paskutiniame ketvirtyje faktiškoje ATR sostinėje Varšuvoje vyko savotiškas spaudos bumas, atspindėjęs intensyvų politinį ir kitokį didmiesčio gyvenimą. Vilnius spaudos leidinių kiekiu ir tiražais nuo Varšuvos atsiliko. Pastarosios spaudoje ryškėjo XVIII a. spaudoje ir žurnalistikoje įvykę pokyčiai: atsirado dienraščiai, žurnalai ir specializuoti periodiniai leidiniai. Anoniminiai žinių teikėjai tapo žurnalistais. Šiame kontekste LDK spauda dar buvo neišplėtota, kaip ir pati visuomenė.  
     
Aivas Ragauskas
V. Abramavičius, Pirmieji Vilniaus laikraščiai, 1760–1860, Literatūros ir meno metraštis. 1961, Vilnius, 1961, p. 154–165; A. Snieżko, Materiały do historii prasy na Litwie w XVIII–XIX w., Rocznik Historii Czasopiśmiennictwa Polskiego, 1972, t. XI, s. 499–545.