Kasdienybė / XV-XVI a.
Grįžti

Stalo žaidimai: kauliukai ir šachmatai

Viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų bet kurio socialinio sluoksnio žmogus neskubėjo. Laisvalaikio, kurį mes pratę skaičiuoti valandomis, žmonės turėjo daug ir nuolatos. Kartais jis virsdavo nieko neveikimo rutina, kurią norėdavosi nugalėti. Kiekvienas ją įveikdavo savaip, bet dažniausiai – ieškodamas draugijos, o ją suradęs – žaisdamas ir linksmindamasis.
„Nešlovingas“ kauliukas
Nežinome, kaip linksminosi tų laikų valstiečiai. Jų galimybės nebuvo didelės, o gyvenimas virė siaurame giminaičių ir kaimynų rate, todėl retai kada į valstiečius kreipė dėmesį plunksną valdęs žmogus. O apie miestiečių laiko „marinimo“ papročius byloja rašytiniai ir archeologiniai šaltiniai. Gerą miestiečių
         
  Minėtiems stalo žaidimams nešlovę užtraukė mėgavimasis jais kartu su alkoholiu bei lošimas iš pinigų.  
         
linksmybių sąrašą paliko XVI a. vid. Kauno pirklys, viename samdos sutarties punkte nurodęs, nuo ko turi susilaikyti jo darbuotojas: „Dvejus metus (kol galios sutartis) negerti alaus, lietuviško ar vokiško, nei vyno, nei midaus, nei degtinės [...], be to, nelošti kortomis, nežaisti kauliukais, nei kamuoliais, nei šaškėmis, nei jokių kitų nešlovingų žaidimų.“ Minėtiems stalo žaidimams nešlovę užtraukė mėgavimasis jais kartu su alkoholiu bei lošimas iš pinigų. Toks pramogų mišinys dažnai baigdavosi muštynėmis ir ilgais teismo procesais. Polocke 1535 m. valdovo valdinys skundėsi, jog buvo pakviestas į vietos miestiečio namus vakarienei (koliacijai). Ten kelias dienas iš eilės gėrė. Vieną naktį ištisai lošė iš pinigų įvairius žaidimus, o kai jam nusišypsojo Fortūna (пофортунило ми ся), įpykęs namo
         
  Archeologai tikina, kad Kernavėje rado XIII a. iš kaulo pagamintą kauliuką, tad lyg ir nereikėtų abejoti, kad nuo to laiko šis žaidimas Lietuvoje jau plito.  
         
šeimininkas jį sumušė ir iš namų išvarė. Vargu ar šiuo atveju buvo žaidžiama kortomis (nors tokios galimybės negalima atmesti), kurios tuo metu tik plito. Tikriausiai buvo žaista tradiciniu to meto azartiškų žmonių įrankiu – kauliukais.
Kada į Lietuvą atkeliavo tipinis, dar antikos laikais atsiradęs, kubo formos kauliukas su jo plokštumose pažymėtomis akelėmis, tiksliai nėra žinoma. Archeologai tikina, kad Kernavėje rado XIII a. iš kaulo pagamintą kauliuką, tad lyg ir nereikėtų abejoti, kad nuo to laiko šis žaidimas Lietuvoje jau plito. XV–XVI a. kauliukų pavyzdžių Lietuvoje archeologai nerado, tačiau platų jų paplitimą tais laikais rodo rašytiniai šaltiniai.
     
  Vienas lošimą liudijančių šaltinių – 1579 m. Žemaitijos vyskupijos vizitacijoje įrašyta vietinio kanauninko ir Betygalos klebono Petro Petkevičiaus apklausa: „Paklaustas, ar tuo metu lankėsi Vilniuje, atsakė: [...] „Buvau nuvykęs pasigydyti.“ Paklaustas, kokiuose namuose buvo apsistojęs, atsakė: [...] „Lankiausi ir pas Martyną, miesto aikštėje.“ Paklaustas, kuo vardu tas, su kuriuo jis Vilniuje lošė kauliukais, atsakė: „Nelošiau.“ Pakartojus klausimą, pasakė: „Lošiau, bet jo vardo neatmenu.“ [...] Paklaustas, ką Vilniuje pralošė kauliukais, atsakė: „Kauliukais pralošiau dešimties auksinių vertės sidabrinę paauksuotą grandinę.“ Vėl paklaustas, pasakė: „Keletą auksinių.“ Darsyk paklaustas, pasakė: „Kuo Jūsų Prakilnybei pravers žinoti, kiek auksinių pralošiau?“ Dar kartą paklausus, pasakė: „Pralošiau dešimt kapų [grašių].“ Ir dar kartą paklaustas, pasakė: „Daugiau taip, kaip anksčiau, nebedarysiu...“  
     
Kaip linksminosi valdovai?
Pražūtingą žmonių potraukį adrenalino audroms žinoję Bažnyčios ir valstybės vadovai daugumoje Europos valstybių stengėsi užkirsti kelią neatsakingiems žaidėjų poelgiams. Tačiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įstatymai žaidimų kauliukais nedraudė. Suvaldyti šį paprotį bandyta moralinio pobūdžio pamokymais ir vieša panieka. Tai atsispindi ir pietvakarinėse LDK žemėse dar XIV–XV a. veikusiuose (ir į rusėnų kalbą išverstuose) Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo teisyno – Vyslicos statuto – nuostatuose ir Trečiojo Lietuvos Statuto (1588) 12-o skyriaus 24-ame straipsnyje. Pastarajame žaidimas kauliukais vienareikšmiškai siejamas su tarnybiniais žmonėmis (samdiniais – kariais ir tarnais), „kurie jokiu darbu neužsiimdami, kauliukus mėtydami ir pijokaudami laiką leidžia“ (ниякою работою не бавять ся, на костырстве и пьянстве часъ свои травять).
     
  Atrodo, tai – laiko simptomas: jau XVI a. ryškėjo vieša nuomonė, jog žaidimas kauliukais – prastuomenės pramoga. Tiesa, kauliukai naudoti ne vien trivialiam žaidimui iš pinigų. Viešose kompanijose plito nardai ir loto tipo žaidimai, kuriuose kauliukai buvo naudojami ėjimams skaičiuoti. O privačioje aplinkoje, regis, niekada nebuvo išnykęs paprotys kauliukus naudoti būrimams. Taigi kauliukai nepasitraukė ir iš diduomenės pramogų sferos.  
     
Kitaip nei „liaudiški“ kauliukai, elito pramoga buvo šachmatai. Pasak istoriko Jono Dlugošo, laisvalaikio akimirką jais mėgo žaisti Lietuvos valdovo pavyzdys – Vytautas. Savarankiškai ar sekdamas pusbrolį,
         
  Kitaip nei „liaudiški“ kauliukai, elito pramoga buvo šachmatai.  
         
šachmatams prielankumą rodė Jogaila.
 
Įdomybė
 
XV–XVI a. šachmatai buvo valdovų dvaro kultūros dalimi. Pasak Jono Dlugošo, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas mėgo leisti laisvalaikį prie šachmatų lentos, šachmatams prielankumą rodė ir Jogaila. Kartais šiam žaidimui laiko rasdavo ir kiti XV–XVI a. Lietuvos valdovai: Jogailos sūnus Kazimieras ir Kazimiero sūnus Žygimantas, pravardžiuotas Seniu. Net Žygimanto Augusto tariamą nesidomėjimą šachmatais kompensavo Barboros Radvilaitės dėmesys jei ne žaidimui, tai bent jo inventoriui: ji turėjo prabangų šachmatų komplektą.
 
Bent kartais šiam žaidimui laiko rasdavo ir kiti XV–XVI a. Lietuvos valdovai: Jogailos sūnus Kazimieras ir Kazimiero sūnus Žygimantas, pravardžiuotas Seniu. Tik apie Žygimanto Augusto potraukį šiam žaidimui nėra užsimenama. Galbūt paskutinysis Jogailaitis dėl ugningo charakterio nerasdavo jėgų ilgesnį laiką sukaupti dėmesį į lentą? O gal artimiesiems paskutinysis Jogailaitis neįsiminė kaip šachmatininkas, nes šachmatai nesukeldavo emocijų proveržio? XV–XVI a. šachmatai išliko valdovų dvaro kultūros dalimi. Net Žygimanto Augusto tariamą nesidomėjimą šachmatais kompensavo Barboros Radvilaitės dėmesys jei ne žaidimui, tai bent jo inventoriui: ji turėjo prabangų šachmatų komplektą.
Visais laikais valdovų dvaro kultūrą mėgdžiojo platesni visuomenės sluoksniai, išvežioję rūmų papročius į provinciją. Tokio likimo sulaukė ir šachmatai Lietuvoje. Rašytiniai šaltiniai neliudija, kad XVI a. provincijos bajorėliai mėgavosi šiuo žaidimu. Tačiau istorikų skeptišką požiūrį sklaido archeologų surinkti duomenys. Pasak jų, rasta virš keturiasdešimties XIV–XV a. šachmatų figūrėlių. Daug jų aptikta valdovų dvaro rezidavimo vietose – Vilniuje ir Trakuose, o kitos – viduramžių pilių, vėliau virtusių valstybiniais dvarais, teritorijose: Kaune, Kernavėje, Veliuonoje ir Dubingiuose. Nors XV–XVI a. šachmatai Lietuvoje nebuvo plačiai žinomi, tačiau jie nebuvo ir retenybė.
 
Eugenijus SaviščevasP. Blaževičius, Seniausieji Lietuvos žaislai, Vilnius, 2011; Žemaičių vyskupijos vizitacija (1579) (Historiae Lithuaniae fontes ecclesiastici, t. 1), vertė L. Jovaiša, Vilnius, 1998, p. 128–129.