Valstybė ir politika / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Stanislovas Augustas Poniatovskis – nevykęs karalius?

Lenkijos istorikai paskutiniam Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovui Stanislovui Augustui Poniatovskiui skiria bene daugiausia dėmesio ne tik tarp Apšvietos epochos asmenybių, bet ir visų Lenkijos valdovų. Lenkijos istoriografijos diskusijose, prasidėjusiose XVIII a. pab., klausiama, kokiais konkrečiais veiksmais buvo galima išsaugoti ATR grėsmingoje geopolitinėje situacijoje? Kiek dėl nesėkmių kaltas Stanislovas Augustas, o ypač jo politinė orientacija į Rusiją? Ar valdovas galėjo ką nors pakeisti? O gal valstybės žlugimas buvo neišvengiamas?
 
Žlugusios valstybės „atpirkimo ožys“
Tradicinėje Lenkijos istoriografijoje dažniausiai supinamas, suasmeninamas valstybės ir jos valdovo Stanislovo Augusto likimas, o visos nesėkmės primetamos valdovui. Taip Lenkijoje gimė „bejėgio karaliaus“ legenda. Andrzejaus Zahorskio monografijoje „Ginčai dėl Stanislovo Augusto“ (Spor o Stanisława Augusta) aptariamas šios legendos apie paskutinį valdovą atsiradimas ir genezė. Istorikas pabrėžia, kad karaliaus kaltinimas dėl visų valstybės nelaimių XVIII a. II p. nuima arba sumažina atsakomybę nuo to laikotarpio valstybės piliečių, todėl toks kaltininkų ieškojimas yra primityvus. „Bejėgio karaliaus“ legenda Lenkijoje stipri iki šiol, nors paskutinės Stanislovo Augusto biografijos rodo išteisinimo kryptį.
         
  „Bejėgio karaliaus“ legenda Lenkijoje stipri iki šiol, nors paskutinės Stanislovo Augusto biografijos rodo išteisinimo kryptį.   
         

Lietuvos istoriografija, susitelkusi į įvykius LDK, mažiau dėmesio skiria paskutiniam ATR valdovui. Mažesnį Lietuvos istorikų susidomėjimą paskutiniu Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu lėmė ir jo biografija. Stanislovas Augustas Poniatovskis gimė Lenkijoje, buvo Lenkijos karalystės pilietis. Nors politinės karjeros metu įgijo LDK stalininko pareigybę, jis mažai lankėsi Lietuvoje: 1755 m. vasarį dalyvavo Vilniuje renkant LDK Vyriausiąjį tribunolą, daug keliavo po užsienio valstybes; dažniau pravažiuodavo per Lietuvos teritoriją tik keliaudamas į Peterburgą. Lietuvai skyrė mažiau dėmesio nei Lenkijos karalystei ir išrinktas ATR valdovu: lankėsi Gardine 1784 ir 1793 m., nes jame posėdžiavo seimas, 1784 m. Nesvyžiuje svečiavosi pas Vilniaus vaivadą Karolį Stanislovą Radvilą. 1795–1797 m. Jekaterinos II įsakymu S. A. Poniatovskis buvo izoliuotas Gardine, iš kurio, gavęs Rusijos imperatoriaus Pavlo I kvietimą, per Vilnių išvyko į Peterburgą. Bet S. A. Poniatovskio Lietuvos istorijoje aplenkti neįmanoma. Tad koks jis vaizduojamas?
Geri norai, bet minkštas stuburas
Maironis, pirmasis Lietuvos istoriją perkėlęs už Liublino unijos slenksčio, „Lietuvos praeityje“ taip apibūdino paskutinį Lenkijos ir Lietuvos valdovą: „Poniatauskas patiko rusų carienei“, o ši „liepė seimui išrinkti Stanislovą Augustą būdama tikra, kad tuomet visą lenkų vairą paims į savo rankas“. Maironis valdovą apibūdino kaip „gana mokytą vyrą, švelnų, gerų norų, bet lengvo būdo ir neaukštos doros“. Jonas Šliūpas, kuriam istorikai priskiria kraštutinių vertinimų ypatybę, knygoje „Gadynė šlėktos viešpatavimo Lietuvoje“ paskutinį valdovą vertino neigiamai dėl jo politinės veiklos, valstybės gerovės bei jos laisvės iškeitimo į asmeninius interesus ir „parsidavimo Rusijai“, bet akcentavo S. A. Poniatovskio nuopelnus švietimui ir kultūrai. Jonas Šliūpas pabrėžė jo bevališkumą, dėl kurio ir Jekaterina II laikė valdovą „vaško lėle“.
         
  Adolfas Šapoka valstybės žlugimo akivaizdoje idealų valdovą matė ne kaip mokslų ir menų mecenatą, bet kaip politiką ir karį.  
         

Lietuvos profesionalios istoriografijos pradininkas Adolfas Šapoka negailėjo kritikos paskutiniam ATR valdovui nuo pat jo išrinkimo karaliumi, nesiejo jo su XVIII a. II p. reformomis, akcentavo jo kilmę. Adolfas Šapoka rašė, kad paskutinis valdovas „iš tikro troško pakelti savo valstybės gerovę. Buvo gana apsišvietęs ir suprato valstybės reikalus, tik neturėjo energijos valdyti, neturėjo valios, buvo per daug užsiėmęs asmeniniais malonumais, literatūra, menu.“ Adolfas Šapoka valstybės žlugimo akivaizdoje idealų valdovą matė ne kaip mokslų ir menų mecenatą, bet kaip politiką ir karį. Išeivijos istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė pritarė pirmtakų požiūriui, atkreipė dėmesį į jo išsilavinimą, geranoriškumą ir lengvabūdiškumą, bet iškėlė ir S. A. Poniatovskio vaidmenį XVIII a. paskutiniojo ketvirčio valstybės reformose. Vincas Trumpa tradiciškai akcentavo išsilavinimą, aptarė jo ydas ir aplaidumą tvarkant finansinius reikalus, tačiau pabrėžė S. A. Poniatovskio pastangas reformuoti valstybę ir pašalinti Rusijos protektoratą bei Austrijos ir Prūsijos įtaką.
Kitoks paskutinio karaliaus portretas
     
  Perversmu reikėtų laikyti 1995 m. pasirodžiusią „Lietuvos istoriją iki 1795 metų“ (skyriaus autorė – Jūratė Kiaupienė), kurioje ne tik naujai aptartas Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo laikotarpis Lietuvoje, bet ir kitaip vertinama valdovo veikla. Stanislovas Augustas Poniatovskis iš „vaško lėlės“ virto aktyviu politiniu veikėju: iškelti jo politiniai gabumai, paneigtas paklusnumas Rusijai, pabrėžtas darbštumas, pagrįstas jo, kaip pagrindinio arba vieno iš pagrindinių XVIII a. II p. ATR reformų iniciatorių, įvaizdis. Jis nebuvo toks bevalis, nevykėlis ir įnikęs į asmeninius reikalus, kokį vaizdavo XX a. I p. Lietuvos istorikai.  
     
„Lietuvos istorija iki 1795 metų“ suformuoja S. A. Poniatovskio, kaip iniciatoriaus dualistinę Lenkijos ir Lietuvos valstybę centralizuoti bei paversti ją unitarine,
         
  Taip iš neveiklaus valdovo, kuris negalėjo įtakoti jokių procesų valstybėje, XX a. pab. atsirado akstinas gimti veikliam ir karštam LDK valstybingumo ir savarankiškumo priešininkui.   
         
 
Įdomybė
 
Istorikai dažnai linksta pervertinti lemiamų įvykių sūkuryje stovėjusių asmenybių įtaką. Lenkų istorikai piešia bevalio ir nuo Rusijos priklausomo paskutinio karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio portretą. Nauji tyrimai atskleidžia kitokį, stiprią centralizuotą valstybę mėginusį sukurti valdovą. Tiesa, šis būdas stiprinti valstybę grėsė Lietuvos valstybingumui...
 
įvaizdį. „Idėjos – sukurti stiprią centralizuotą valstybę – Stanislovas Augustas neatsisakė ir tik laukė patogaus momento pradėti ją įgyvendinti“, – pabrėžė J. Kiaupienė, o tai kirtosi su Lietuvos valstybingumo idėja. XX amžiaus I p. A. Šapoka rašė, kad didžiausiu ATR centralizacijos iniciatoriumi buvo Lenkijos kancleris Hugo Kolontajus, o S. A. Poniatovskio net neminėjo. Taip iš neveiklaus valdovo, kuris negalėjo įtakoti jokių procesų valstybėje, XX a. pab. atsirado akstinas gimti veikliam ir karštam LDK valstybingumo ir savarankiškumo priešininkui. Šis požiūris sustiprėjo pirmaisiais metais po knygos pasirodymo. Bene aršiausiai S. A. Poniatovskiui, kaip Lietuvos savarankiškumo griovėjui, į atlapus kibo Vydas Dolinskas „Simono Kosakovskio“ politinėje biografijoje. Pastebėta, kad valdovas skrupulingai laikėsi valstybės unifikavimo krypties, bet lemiamu momentu, siekdamas kompromiso vardan santarvės po 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos, panaudojęs savo autoritetą, nuramino lenkų senatorių bei pasiuntinių opoziciją. Pritaręs Lietuvos atstovų iniciatyvai, jis parėmė 1791 m. spalio 20 d. „Abiejų tautų abipusio įsipareigojimo“ dokumentą, deklaravusį Lenkijos ir Lietuvos santykį, grįstą Liublino unijos nuostatomis.
     
  Tad šiuolaikinė Lietuvos istoriografija įveikė lenkišką „bejėgio karaliaus“ legendą, reabilitavo Stanislovą Augustą Poniatovskį kaip valdovą ir kaip politinį veikėją. Bet ar galutinai? Diskusijos tęsiasi. Lenkijos istorikė Krystyna Zienkowska naujoje knygoje „Stanislovas Augustas Poniatovskis“ (Stanisław August Poniatowski) į valdovą žiūrėjo kritiškiau: „Atsisėsdamas į sostą Stanislovas Augustas iš tikrųjų turėjo geriausias intencijas ir iš tikrųjų norėjo gero valstybės gyventojams, (...) tačiau čia kalbama apie pirminę nuodėmę, apie genezę karaliavimo paskutinio Abiejų Tautų Respublikos karaliaus, kurį į sostą pasodino svetima kariuomenė.“  
     
Liudas Glemža