Kūryba / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Stanislovas Venclovaitis Gruzdys – pasaulio istorijos skaitytojas iš Žemaitijos vidurio

Stanislovas Venclovaitis Gruzdys (1529 09 15–1601 12 24) buvo vidutinis Kražių valsčiaus bajoras, turėjęs dvarelius prie Kelmės ir Kiaunoriuose. Jo išsilavinimas, matyt, buvo namų mokymo ar parapinės mokyklos lygmens. Tačiau Gruzdys buvo raštingas asmuo, nes po XVI a. vid. reformų jį paskyrė pirmuoju Žemaičių žemės teismo raštininku. Minėtas pareigas ėjo apytikriai nuo 1566 iki 1576 metų. Vėliau dėl neaiškių priežasčių iš pareigų buvo pašalintas. Prasižengimas turėjo būti rimtas, nes paprastai pareigos būdavo einamos iki paaukštinimo arba iki gyvos galvos. Apie Gruzdį neverta būtų pasakoti, nes tokių vietinės reikšmės pareigūnų LDK buvo nemažai, jei ne viena aplinkybė – buvęs Žemaičių žemės teismo raštininkas turėjo nuosavą Martyno Bielskio „Viso pasaulio kronikos“ trečios laidos (1564 m.) egzempliorių, kuris išliko ir yra saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje. 
 
Pasaulio ir šeimos kronika
Kas yra „Viso pasaulio kronika“ arba, trumpai tariant, Bielskio kronika? Tai – pasaulio istorija nuo jo sukūrimo, aprašyto Biblijoje, iki autoriaus gyvenamo laiko. Pradedama bibline senovės Izraelio patriarchų istorija, o baigiama Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto laikais. Dėstymas kronikoje organizuojamas pagal viduramžišką „šešių amžių ir keturių monarchijų“ schemą. Kartu su istorinio pobūdžio informacija
         
  Knyga iliustruota medžio raižiniais, kuriuose pavaizduoti įvairūs istoriniai įvykiai, asmenys ir net Amerikos čiabuviai.   
         
pateikiama ir daug geografinių žinių, pvz., pasakojama apie didžiuosius geografijos atradimus. Atskira veikalo dalis skirta Maskvai (tai – populiaraus Zigmanto Herberšteino veikalo atpasakojimas). Knyga iliustruota medžio raižiniais, kuriuose pavaizduoti įvairūs istoriniai įvykiai, asmenys ir net Amerikos čiabuviai. M. Bielskis simpatizavo Reformacijai, todėl jai kronikoje skiriama nemaža vietos (yra ir jos pradininko Martyno Liuterio portretas). Minėtus dalykus aptinkame 1564 m. kronikos laidoje, kuri yra išsamiausia (beveik 1 000 psl. apimties). Martyno Bielskio veikalas buvo populiarus Lenkijoje, jos ukrainietiškose žemėse, LDK ir Maskvoje. Tad nekeista, kad buvo skaitomas ir Žemaitijos viduryje.
Savo egzemplioriuje Gruzdys paliko eilę nuosavybės ir panašaus pobūdžio „autobiografinių“ įrašų rusėnų kalba (kirilika) ir lenkų kalba (pirmasis datuotas 1584 08 12, paskutinysis – 1601 07 30). Juose įvardijo tėvo protėvius nuo XV a. I p. (pirmasis buvo toks Mingaila) bei nurodė savo gimimo datą. Kito asmens (galbūt našlaujančios Gruzdienės?) ranka įrašyta žinia ir apie Gruzdžio mirtį 1601 m. gruodžio 24 d. nuosavame Kiaunorių dvare. Įvardyti dalykai yra unikalūs, nes dažnai net žymių XVI–XVII a. asmenų pagrindinės gyvenimo datos žinomos apytikriai.
Pasaulio istorijos paraštėse...
Kronikos lapuose jos savininkas paliko nemažai kitokių įrašų – komentavo biblinės, visuotinės, Lenkijos istorijos įvykius, ypač domėjosi LDK ir Žemaitijos istorijos realijomis. Gausios nuorodos į Šv. Rašto knygas, teigiamas Liuterio vertinimas ir kritiškos pastabos popiežių atžvilgiu rodytų, kad Gruzdys, kaip ir dauguma Kelmės apylinkių bajorų, buvo evangelikas reformatas.
         
  Marginalijose pastebimas didesnis dėmesys Lietuvos istorijai, nors domimasi ir pasaulio, ir Lenkijos istorija.  
         

Gruzdžiui rūpi precedentai (jis dešimt metų dirbo teisme), krikščionybės Čekijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje pradžia, pirmieji Lenkijos ir Lietuvos valdovai. Taigi rūpi Boleslovas Narsusis, Mindaugas, Vytenis, Gediminas, tačiau taip pat – Kazimieras Didysis, Jogaila, Vytautas, Kazimieras Jogailaitis, Aleksandro Jogailaičio pakėlimas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, 1514 m. Oršos kautynės. Marginalijose pastebimas didesnis dėmesys Lietuvos istorijai, nors domimasi ir pasaulio, ir Lenkijos istorija. Ypač vertingos pastabos apie šaltus, nederlingus metus Žemaitijoje XVI a. pab. ir 1601 metais.
Nemažai Gruzdžio įrašų yra jo datuoti. Šį buvusio raštininko polinkį į dokumentiškumą veikiausiai suformavo darbas teisme. Ši patirtis galėjo stimuliuoti Gruzdžio genealoginę savimonę, kuriai poveikio galėjo turėti ir M. Bielskio kronikos bei kitų jo dispozicijoje buvusių knygų skaitymas. Apie jas sužinome iš Gruzdžio pastabų M. Bielskio veikalo paraštėse. Tai – Šv. Raštas (veikiausiai vadinama 1563 m. Brastos Biblija), Motiejaus Stryjkovskio kronika, kalendoriai, Lietuvos Statutas ir galbūt Joachimo Bielskio 1597 m. išleista „Lenkų kronika“, tikslinamąsias pastabas iš kurios galėjo įrašyti ir kiti asmenys (Gruzdys turėjo du sūnus).
     
  Žemaitijos vidurys nereiškė gūdžios provincijos. Gruzdžio kaimynystėje buvo įsikūrusios Orvydų, Kęstartų, Gruževskių ir kitos giminės, siuntusios savo atžalas į Karaliaučiaus bei kitus Europos universitetus. Ir Gruzdžio sūnus Jonas buvo patraukęs į užsienį studentiško gyvenimo paragauti.  
     
Bajorų savimonės aidai
Daugelį įrašų Gruzdys paliko rusėnų kalba. Šia kalba vyko raštvedyba žemės teismuose, tad ji buvo patogiausias buvusio raštininko įrankis. Tačiau Gruzdžio marginalijos rodo, kad ją  XVI–XVII a. sandūroje iš apyvartos išstumia lenkų kalba. Ji tampa ne tik pagrindine rašto kalba,
         
  Gruzdžio įrašus galima laikyti dienoraščio ar šeimos kronikos, tarsi silva rerum, užuomazga.  
         
bet ir kilmingųjų luomo atsiribojimo nuo valstiečių žymeniu. Nors nekyla abejonių, kad to meto Žemaitijos bajorai dar kalbėjo lietuviškai, tačiau tarp jų jau plito dvikalbystė.
Gruzdžio įrašus galima laikyti dienoraščio ar šeimos kronikos, tarsi silva rerum, užuomazga. Kol kas tai – seniausias žinomas tokio pobūdžio bajoriškos kultūros reliktas Žemaitijoje. Tikėtina, kad Gruzdys nebuvo vienišas, panašūs kronikų rašymo knygose atvejai žinomi ir kitose LDK dalyse, Lenkijoje. Tai buvo europietiška tradicija.
Ką slepia išplėšti knygos puslapiai?
Pabaigoje – intriga: Gruzdžio egzemplioriuje trūksta paskutinės kronikos dalies, kurioje pasakojama apie didžiuosius geografijos atradimus ir Maskvą. Šia valstybe anuo metu domėtasi ir Žemaitijoje, nes jos bajorai kariavo prieš ją. Istorikas Jonas Drungilas aptiko Gruzdžio kaimynystėje
 
Įdomybė
 
Pirmuosius dienoraščius tiek LDK, tiek Europoje buvo įprasta rašyti pastabų ir pamąstymų forma knygų paraštėse. Išlikę bajoro Stanislovo Venclovaičio Gruzdžio ( 1529 09 15–1601 12 24) įrašai Martyno Bielskio „Viso pasaulio kronikoje“ – šeimos kronikos užuomazgos pavyzdys. 
 
gyvenusio Stanislovo Kiaunarskio („Kiaunoriškio“) 1612 m. gruodžio 6 d. tėvui rašytą laišką, kuriame pasakojami įspūdžiai iš Maskvos „fronto“ apie Voloko pilies (dab. Volokolamsko) apgultį. Laiške vardijami valdovo Zigmanto Vazos kariuomenėje tarnaujantys žemaičių bajorai, paminimas į galvą sužeistas Gruzdys, tik neaišku, ar mūsiškio sūnus, giminaitis ar koks bendrapavardis, nes nurodoma tik pavardė. Tačiau galima kelti hipotezę, kad trūkstama kronikos dalis buvo atskirta nuo pagrindinio bloko ir naudojama kaip savotiškas vadovas po Maskvos valstybę, nes spausdintos knygos ir rankraščiai, esant reikalui, buvo skaidomi dalimis. Štai Aleksandras Gvanjinis 1580 m. į Velikije Luki žygiuojančiam Steponui Batorui Lietuvos ir Rusijos pasienyje įteikė savo veikalą, kuriame buvo Maskvos aprašymas...
 
Kęstutis Gudmantas
K. Gudmantas, „Žemaičių bajoro įrašai Martyno Bielskio „Viso pasaulio kronikoje““, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalbos, kultūros ir raštijos tradicijos, Vilnius, 2009, p. 28–44 (Bibliotheca Archivi Lithuanici 7).