Kasdienybė / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Stebuklingi paveikslai ir kasdienybė

     
  Vakarų Europoje jau viduramžiais sutinkami įvairūs daiktai, kurių pagalba, tarpininkavimu ar dėl vietos šventumo tikintieji patirdavo įvairių malonių, būdavo išpildomi prašymai. Minėtinos relikvijos, akmenys, šaltiniai, tačiau dažniausiai – paveikslai. Malonėmis garsėjančių, vadinamų stebuklingų paveikslų galiomis buvo tikima tik katalikų ir stačiatikių bažnyčiose, tuo tarpu evangelikai-reformatai tai griežtai atmetė. Todėl Katalikų reformos metu XVI a. II-oje pusėje buvo iš naujo atkreiptas dėmesys į tokių paveikslų gerbimą, sugriežtintas stebuklų tikrinimas.  
     

Stebuklų registrai – gautų malonių įrodymaiBūtent XVI a. II-oje pusėje malonėmis
Tverų Švč. M. Marijos paveikslas
garsėjantys paveikslai pasirodė ir LDK. Labiausiai jie išpopuliarėjo XVII a. II-oje pusėje ir XVIII amžiuje. Dažniausiai tokie paveikslai būdavo vidutinio altoriaus paveikslo dydžio, tačiau pasitaikydavo ir stebuklais garsėjančių skulptūrų bei nedidelio formato paveikslėlių (Tverų Švč. M. Marijos paveikslas), akmeninių reljefų (Žirovicų Švč. M. Marijos paveikslas).
 
Įdomybė
 
Kričevo seniūnas Mikalojus Pacas 1649 m. sunkiai susirgo, bet paaukojęs Budslavo bažnyčioje saugomam Švč. M. Marijos paveikslui, greitai pasveiko. Tačiau neįvykdęs duotų pažadų, netrukus dar didesnės ligos buvo suriestas, žmona buvo net viltį praradus. Tik atnaujinęs pažadus, didikas vėl per šešias valandas stebuklingai išgijo. Tai netrukus pats paliudijo, kai atvyko prie paveikslo.
 
Nors oficialiai Bažnyčia patvirtino tik nedaugelį tokių paveikslų,
Šv. Kazimiero paveikslas Vilniaus Šv. Kazimiero koplyčioje (vad. „Trirankis“)
kaip garsėjančius teikiamomis malonėmis, tuo metu kas trečioje bažnyčioje buvo galima rasti paveikslų su patirtus stebuklus liudijančiais votais ar įrašais. Būtent votai (tikinčiųjų paaukoti padėkos ženklai) prie
Šv. Kazimiero paveikslas Vilniaus Šv. Kazimiero koplyčioje (vad. „Trirankis“)
paveikslų buvo ir yra tikras liudijimas apie tikinčiųjų sulauktas malones. Seniausias toks išlikęs sąrašas pradėtas rašyti dar XVI a. pabaigoje. Jame buvo registruojami Šv. Kazimiero paveikslui Vilniaus katedroje dovanoti votai. XVII amžiuje dažnai registruoti ne tik votai, bet ir stebuklai. Buvo užvestos knygos stebuklams užrašyti ir juos paliudyti. Tai tapdavo pagrindu prašyti Katalikų bažnyčios, kad ši oficialiai patvirtintų konkretaus paveikslo kultą. Kartais užfiksuoti stebuklų aprašymai būdavo išleidžiami atskiru leidiniu. Sutinkami ir XVIII a. tapyti nedideli paveikslėlių ciklai, kuriuose pavaizduoti atskiri prie konkretaus paveikslo ar jam tarpininkaujant patirti stebuklai (pvz., Gidlų Švč. M. Marijos skulptūrėlė ir jos istoriją bei stebuklus vaizduojantys paveikslėliai).
Gelbėti skęstančius padeda ir stebuklingas paveikslas
XVII–XVIII a. užrašyti stebuklų liudijimai
Votai prie Šv. Kazimiero relikvijų.
Foto: Giedrė Burokaitė
pateikia nemažai kasdienybės vaizdų, leidžia įsivaizduoti, kada tikintieji prašydavo malonių, kada kreipdavosi užtarimo, pagalbos. Tai praplečia žemiausių visuomenės sluoksnių kasdienybės vaizdą, apie kurį rašytinių šaltinių nėra daug. Kada būdavo prašoma užtarimo? Dažnai malonių būdavo prašoma atvykus prie paveikslo, tačiau neretai pasitaikydavo, kai pagalba būdavo reikalinga nedelsiant, pvz., skęstant, kilus rimtam pavojui kelionės jūra metu. Pavojui praėjus, laimingasis atvykdavo prie paveikslo ir palikdavo votą, užsakydavo Mišias, paliudydavo stebuklą. Panašiai būdavo atsitikus staigioms nelaimėms – kilus gaisrui, atsiradus gimdymo komplikacijoms, apalpus artimiesiems ir panašiai. 1674 metais Ostrovnos Švč. M. Marijos paveikslo užtarimą paliudijo Mykolas Reutas, išgelbėtas nuo pasiutusio vilko:
     
  „Atsidūriau mirtinoje nelaimėje lauke pjūties metu pasiutusio vilko sukandžiotas, kuris po pietų užpuolęs daugelį pjovėjų sužalojo, o iš jų dešimt dėl sunkių įkandimų numirė. Kadangi ir man pačiam nuo tos bestijos mirti anksčiau laiko eilė jau artinosi, pasikvietęs Viešpatį Dievą ir Ostrovnos Švenčiausią Mergelę į pagalbą, pasiutusį žvėrį užgriuvau, ir, vos ištarus Dievo Motinos vardą, ta savo pasiutimą parodžiusi bestija iš po manęs ištrūko ir daugiau manęs nepuolė.“  
     
Stebuklingi paveikslai – ir nuo dantų skausmo, ir nuo proto negalių
Didžioji malonių dalis, maždaug du trečdaliai, buvo siejamos su sveikatos sutrikimais. Tokie
Aušros vartų votai.
Foto: Gintautas Trimakas
stebuklų aprašymai tarsi pateikia ano meto negalavimų katalogą. Neretai būdavo pagelbstima atsiradus viso kūno silpnumui, sutrikus regai, klausai, apnikus kaltūnui (kai į gniutulą nuo nešvaros ir utėlių susiveldavo plaukai), skaudant dantims ar kitai kūno daliai, gausiai kraujuojant, puolant epidemijoms, iškilus votims. Būdavo sulaukiama pagalbos užspringus, pradėjus dusti. O springo žmonės ne tik maisto produktais, bet ir prariję kaulą ar adatas... Kartais pagalbos prašyta ir sulaukta, kai artimieji prarasdavo sveiką nuovoką ir nugrimzdavo į melancholiją, kai išryškėdavo protinių negalavimų simptomai.1675 metais bajoras Jurgis Gurskis paliudijo Kauno bernardinų bažnyčioje saugomo paveikslo tarpininkavimą: „Beveik metus laiko jis didelius sąmonės užtemimus patirdavo, taip, kad beveik protą prarasdavo, didelį liūdesį kentėdavo. Dažnai jį beprotiškos, beviltiškos mintys apimdavo, bet pasiaukojęs šiam Švč. M. Marijos paveikslui, ėmė jėgas atgauti“.Taip pat buvo prašoma pagalbos atgaunant turtą (pagrobtą ar pamestą), keliaujant, susitaikant su artimaisiais ar kaimynais. Kartais prašyta pagalbos augintiniams, dažniausiai dėkota už surastus pasiklydusius ar išgydytus susižeidusius arklius. Pasitaikydavo atvejų, kai būdavo pagelbstima surandant širdies draugą...
Neįvykdžius pažado šventajam – dar sunkesnė liga
Dažnai būdavo prašoma
         
  Neįvykdęs pažadų, netrukus dar didesnės ligos buvo suriestas.  
         
malonių ne sau, bet savo artimiesiems. Išsiskiria prašymai dėl vaikų negalavimų.
Dažniausiai pagalbos prašydavo motinos arba abu tėvai kartu. Tokių prašymų sutinkama apie pusę. Malonių taip pat prašydavo žmonos, seserys, vyrai, vaikai.
Budslavo Švč. M. Marijos paveikslas
Užfiksuoti stebuklai liudija tik patirtas malones, tačiau neįmanoma suskaičiuoti, kiek iš viso buvo prašančių ir sulaukusių malonių. Šie liudijimai parodo bėdas, su kuriomis susidurdavo ir iš kurių paprasti gyventojai negalėdavo patys išsivaduoti. Tačiau stebuklus paliudydavo ne vien žemesnio sluoksnio gyventojai – neretai tarp malonių prašančių sutinkami ir vienuoliai, didikai. Štai Kričevo seniūnas Mikalojus Pacas 1649 m. sunkiai susirgo, bet paaukojęs Budslavo bažnyčioje saugomam Švč. M. Marijos paveikslui, greitai pasveiko. Tačiau neįvykdęs duotų pažadų, netrukus dar didesnės ligos buvo suriestas, žmona buvo net viltį praradus. Tik atnaujinęs pažadus, didikas vėl per šešias valandas stebuklingai išgijo. Tai netrukus pats paliudijo, kai atvyko prie paveikslo.
 
Mindaugas Paknys