Mokslas, technologijos / XIII-XIV a.
Grįžti

Sunkiausias lietuvių laimikis, arba Kaip Plocko katedros bronzinės durys atsidūrė Naugarde

Vienas svarbiausių Lietuvos valstybės kūrimosi XIII a. požymių buvo monarcho kariaunos augimas ir stiprėjimas. Kariaunas ir jų vadus „maitino“ grobiamieji žygiai į kaimynines žemes. Lietuviai istoriniuose šaltiniuose pasirodo kaip kaimynines gentis puldinėjantys ir plėšiantys, tačiau menkai politiškai konsoliduoti karingų vyrų būriai. Livonijos kronikininkas
 
Įdomybė
 
Livonijos kronikininkas Henrikas Latvis vaizdžiai apibūdino Padauguvio baltų genčių ir lietuvių santykius: „Buvo lyviai ir latgaliai, lietuvių pašaras ir maistas, taip kaip avys vilko nasruose.“
 
Henrikas Latvis vaizdžiai apibūdino Padauguvio genčių padėtį: „Buvo lyviai ir latgaliai, lietuvių pašaras ir maistas, taip kaip avys vilko nasruose.“ XIII amžiaus šeštame dešimtmetyje išaugusi Lietuvos karaliaus Mindaugo valdžia ir lietuvių karinio potencialo sutelkimas lėmė, kad lietuviai vienu metu sugebėjo vykdyti žygius keliomis kryptimis. Lietuvių kariaunų žygių į „latviškąjį“ Padauguvį, Rusią, Mazoviją svarbus padarinys buvo atsigabenamas ir atsivedamas karo grobis, kuris turtino kariauninkus ir didino jų vadų prestižą visuomenėje. Ši lietuvių ekspansija kaip faktorius lėmė, kodėl gentys, pvz., lyviai ir latgaliai lengvai susitaikė su nauja Kalavijuočių ordino ar Rygos arkivyskupo valdžia, kuri bent truputį juos gynė nuo tarsi kokia gamtinė neganda periodiškai atklystančių, panašia kalba kalbančių, bet negailestingų lietuvių.
     
  XIII a. II p. buvo atrastas naujas žygių ir plėšimų objektas – ligi tol menkai pažįstamos Lenkijos rytinis pakraštys – Mazovija. Vientisos Lenkijos valstybės tuo metu nebuvo, ji buvo susiskaldžiusi į kelias kunigaikštystes, kurių valdovai nuožmiai vaidijosi dėl valdžios. Pirmasis šaltinių paliudytas lietuvių žygis Lenkijoje įvyko 1262 m., kai lietuvių kariuomenė, niokodama Plocko žemę, nusiaubė dabartinės Varšuvos apylinkėse esantį Mazovijos kunigaikščių dvarą Ujazdovą. Dabar tai Varšuvos dalis. Istorijos ironija, kad dabartinė Lietuvos ambasada Lenkijoje įsikūrusi Ujazdovo alėjoje. Tačiau XIII a. Varšuva buvo ne šalies sostinė, o Mazovijos užkampis.  
     
Neįprasto žiaurumo mįslė
Didžiosios Lenkijos kronikoje pasakojama, kad šv. Jono dienos išvakarėse įsiveržęs į Ujazdovą lietuvių vadas Švarnas „pats nukirsdino suimtą kunigaikštį Siemovitą, o jo sūnų Konradą paėmė su savimi į nelaisvę“. Kai kuriuose šaltiniuose priduriama, kad Siemovito kūnas buvęs sudegintas. Istorikai veikiausiai pagrįstai teigia, kad lietuvių kariuomenei vadovavo ne Švarnas, o Mindaugo seserėnas Treniota. Neįprastas ir todėl amžininkų taip akcentuotas buvo smurtinis susidorojimas su
         
  Neįprastas ir todėl amžininkų taip akcentuotas buvo smurtinis susidorojimas su lenkų kunigaikščiu, kurio aplinkybės (nukirsdinimas, deginimas) verčia galvoti apie kokius nors ritualinius lietuvių veiksmus.  
         
lenkų kunigaikščiu, kurio aplinkybės (nukirsdinimas, deginimas) verčia galvoti apie kokius nors ritualinius lietuvių veiksmus. Šiaip jau belaisvių aukojimas nebūtų ypatingas lietuvių kariauninkų poelgis, šaltiniai ne kartą mini tokius XIII a. lietuvių veiksmus po sėkmingo karo žygio. Ir nukirsdinimas yra būdingas senosioms gentims ritualinės kūno fragmentacijos paprotys kaip bausmė už nustatytos gyvenimo tvarkos pažeidimą. Tačiau neaišku, kodėl reikėjo žudyti kunigaikštį – net tarp skirtingų visuomenių vykstančiuose konfliktuose vadai, jei nežūdavo susidūrimų metu, paprastai būdavo imami į nelaisvę, tikintis ateityje už juos gauti išpirką. Taip nutiko su Siemovito sūnumi Konradu, kuris po kelerių metų buvo paleistas iš nelaisvės. 1296 metais turbūt už išpirką buvo paleistas kitas Siemovitas – į nelaisvę paimtas Dobrynės kunigaikštis. Todėl Mazovijos kunigaikščio nukirsdinimą galima aiškinti tik mums nežinomomis ypatingomis aplinkybėmis, kurios pateisino smurtą prieš kunigaikštį.
Lietuvių logistinis stebuklas
Tačiau tąkart lietuviai veikiausiai grįžo su daug sunkesniu grobiu. Maždaug tuo metu iš Plocko katedros – svarbiausios Mazovijos bažnyčios – dingo sunkios, kelias tonas sveriančios durys. Šios bronzinės aukštos meninės vertės romaninio stiliaus katedros durys buvo pagamintos dar XII a. vid. Magdeburge, o jas užsakė tuometinis Plocko vyskupas Aleksandras. Daug vėliau jos atsirado už 1 000 kilometrų – Šiaurės Rusioje esančio Didžiojo Naugardo Šv. Sofijos sobore. Kaip, kada ir kokiomis aplinkybėmis jos ten atsidūrė?
         
  Maždaug tuo metu iš Plocko katedros – svarbiausios Mazovijos bažnyčios – dingo sunkios, kelias tonas sveriančios durys.  
         
Deja, šaltiniai apie šią transportaciją nesako nieko. Sunku patikėti, bet amžininkai „pražiūrėjo“ šį įvykį, galbūt jie patys gerai nesuvokė, iš kur šis turtas pas juos atkeliavo. Rusijoje dar sovietiniu laikotarpiu neigta, kad tai Plocko durys, buvo net sugalvota teorija, kad šias duris kadaise Naugardui tariamai pavaldūs kuršiai pagrobę iš švedų Sigtunos. Vis dėlto mokslininkų argumentai buvo neatremiami, su „lenkiška“ durų kilme teko susitaikyti, o 1982 m. Plocko katedrą papuošė šių durų kopija. Tačiau klausimas apie perkėlimą liko. XX amžiuje lenkų istorikai iškėlė prielaidą, kad šias duris pergabeno 1262 m. Mazoviją nusiaubę lietuviai. Vaizdingais argumentais šią hipotezę vėliau papildė Kazys Almenas. Ir iš tikrųjų – kodėl neturėtumėm manyti, kad tai lietuvių darbas, juk galimų „konkurentų“ atlikti tokį plėšimą (o kad tai buvo plėšimas, mažai abejotina) XIII ir XIV a. kaip ir nėra. Lietuviams tai galėjo būti puikus, nors ir sunkus karo grobis, kurį jie vykusiai pardavė kitiems krikščionims – Naugardo stačiatikiams. Kartu ši istorija gali byloti apie to meto lietuvių kariauninkų žygių logistiką, kuri skendi visiškoje to meto rašytinių šaltinių tyloje. Tačiau galima įsivaizduoti karių pasitelktus amatininkus ir prekeivius, kurie išardė sunkų laimikį, atrado palankiausią sausumos ir upių kelią ir surinko jį naujoje vietoje.
 
Rimvydas Petrauskas
R. Petrauskas, Lietuviai anno Domini 1262: Kodėl buvo nukirsdintas Mazovijos valdovas Siemovitas?, in: Naujasis Židinys–Aidai, nr. 7, 2011, p. 442–447; K. Almenas, Katedros durų mįslė, in: ten pat, p. 448–460.