Kūryba / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Šv. Kazimiero koplyčia – barokinis Lietuvos šventojo globėjo mauzoliejus

     
  Šv. vysk. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos Šv. Kazimiero koplyčia – ypatingas, unikalus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paminklas. Jis – daugiaprasmis, atspindi Lietuvos piliečių meilę savo tautos šventajam, liudija šalies valdovų rūpestį jo kultu, mena kadaise buvusį artimą Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų ir pilies bažnyčios (Katedros) ryšį. Svarbiausia – tai aukštos kokybės meno kūrinys, kuris, bėgant amžiams, patyrė netekčių, bet liko nesunaikintas. Koplyčios architektūroje ir puošyboje atsispindi dviejų baroko meno etapų estetika, tačiau šių laikotarpių sluoksniai organiškai ir puikiai suderinti, susilieja į vientisą kūrinį ir žavi harmonija bei subtilumu.  
     
Karališka šventojo poilsio vieta
Pirmoji 1484 m. mirusio šv. Kazimiero palaidojimo vieta Katedroje buvo kita – apie 150 metų jo kūnas ilsėjosi Katedros Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų koplyčioje (ji buvo dabartinės Valavičių koplyčios vietoje), kurios kriptoje buvo laidojami didžiųjų kunigaikščių šeimos asmenys. Po šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmių 1604 m. imta galvoti apie naujos, erdvesnės koplyčios statybą, tačiau darbai prasidėjo tik 1623 metais. Naujojo mauzoliejaus šv. Kazimierui iniciatorius buvo
         
  Manoma, kad šia fundacija Zigmantas Vaza norėjo ne tik išreikšti pagarbą šventajam Lietuvos globėjui, bet kartu pabrėžti ir įamžinti savo giminystės bei dinastinius ryšius su juo – Vazos motina Kotryna Jogailaitė buvo šv. Kazimiero dukterėčia.  
         
Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Zigmantas Vaza, kuris parinko koplyčiai dabartinę vietą – netoli Žemutinės pilies. Manoma, kad šia fundacija Zigmantas Vaza norėjo ne tik išreikšti pagarbą šventajam Lietuvos globėjui, bet kartu pabrėžti ir įamžinti savo giminystės bei dinastinius ryšius su juo – Vazos motina Kotryna Jogailaitė buvo šv. Kazimiero dukterėčia. Koplyčios statybos darbus organizavo ir prižiūrėjo Vilniaus pilininkas architektas Petras Nonhartas, o ją sukurti buvo pavesta tuo metu valdovo dvare dirbusiems ar specialiai iš užsienio pakviestiems menininkams. Koplyčią suprojektavo valdovo architektas italas Mateo Kastelo, o projektą įgyvendino ir vidaus įrangą sukūrė iš Italijos atvykę jo sūnėnai – broliai Konstantinas ir Jokūbas Tenkalos. Zigmantui Vazai mirus, koplyčios galutinio įrengimo darbai buvo tęsiami jo įpėdinio Vladislovo Vazos lėšomis (šio valdovo širdis ir dabar ilsisi kriptoje po Šv. Kazimiero koplyčia). Iškilmingas šv. Kazimiero relikvijų pernešimas 1636 metais tapo viso miesto švente.
Istorijos kataklizmuose pražuvę lobiai
Šv. Kazimiero koplyčia dabar priskiriama prie gražiausių ankstyvojo baroko paminklų ir priklauso Vazų baroko stiliui. Ši valdovų rūmų aplinkoje gyvavusi baroko
         
  Visos koplyčios statyboms panaudotos medžiagos – puikios kokybės, jų apdorojimas ir meninis architektūrinių detalių bei skulptūrų išpildymas – meistriškas ir preciziškas.  
         
atmaina pasižymėjo ypatinga elegancija ir prabanga. Visos koplyčios statyboms panaudotos medžiagos – puikios kokybės, jų apdorojimas ir meninis architektūrinių detalių bei skulptūrų išpildymas – meistriškas ir preciziškas. Anksčiau koplyčią su didžiųjų kunigaikščių rūmais jungė privatus praėjimas. Dabar buvusį tiesioginį ryšį su valdovo apartamentais primena du koplyčioje esantys balkonėliai. Vienas įrengtas tiesiai virš koplyčios durų – jis buvo skirtas valdovui ir jo artimiesiems. Kitame balkonėlyje grodavo rūmų kapela. Koplyčioje stovėjo du šoniniai altorėliai (viename kabėjo iki mūsų dienų išlikęs Trirankio šv. Kazimiero atvaizdas) ir
         
  Iš gausių sidabro dirbinių išliko tik nedidelė šv. Kazimiero skulptūrėlė, dabar pritvirtinta virš sarkofago.   
         
didysis altorius, sukurtas iš juodmedžio ir gausiai puoštas Augsburgo auksakalių darbo skulptūromis. Didžiojo altoriaus centre kabėjo didžiulis sidabrinis Nukryžiuotasis ir prie jo sukomponuotos Švč. Mergelės Marijos, šv. Jono ir šv. Marijos Magdalietės figūros, po juo – sidabrinis šventojo sarkofagas, kurį supo 8 mažesnės to paties metalo skulptūros. Koplyčios sienų nišose stovėjo aštuonios medinės skulptūros, padengtos sidabro skarda. Didžioji dalis šios prašmatnios įrangos žuvo per 1655–1661 m. karą su Maskva ar buvo išlydyta ir panaudota valstybės iždui papildyti. Iš gausių sidabro dirbinių išliko tik nedidelė šv. Kazimiero skulptūrėlė, dabar pritvirtinta virš sarkofago.
Naujojo koplyčios veido kūrėjai
1692 m. koplyčios interjeras buvo restauruotas ir atnaujintas, sukurtas naujas didysis altorius. Atnaujinimo darbus finansavo Vilniaus vyskupas, kapitula ir LDK didikai. Labiausiai prisidėjo Vilniaus vaivada ir didysis Lietuvos etmonas Kazimieras Jonas Sapiega – turtingiausias ir žymiausias to meto LDK
 
Įdomybė
 
Zigmanto Vazos funduota šventajam karalaičiui Kazimierui skirta Vilniaus katedros koplyčia buvo itin svarbi karališkai šeimai: anksčiau koplyčią su didžiųjų kunigaikščių rūmais net jungė privatus praėjimas.
 
didikas, laikomas nekarūnuotu jos valdovu. Šv. Kazimiero koplyčioje dirbo italų kilmės dailininkai – tapytojas Mikelandželas Palonis ir skulptorius Pietras Pertis. M. Palonis ant šoninių koplyčios sienų nutapė dvi dideles freskas, vaizduojančias šv. Kazimiero stebuklus: jo karsto atidarymą 1604 m. (tuomet buvo rastas sveikas jo kūnas) ir mirusios mergaitės prisikėlimą, o kupolo burėse įkomponavo keturias kompozicijas (dvi iš jų po šimtmečio pertapė Pranciškus Smuglevičius), alegoriškai išreiškiančias šventojo karalaičio dorybes. P. Pertis sukūrė baltą stiuko altorių, alegorines, simbolines stiuko skulptūras ir dekoratyvinius lipdinius kupole ir ant sienų. Altoriuje, virš šv. Kazimiero sarkofago, jis sukūrė Švč. Mergelės Marijos reljefinį atvaizdą, kurio giedra ir džiugi nuotaika tarsi nušviečia visą koplyčią.
     
  XVII a. pab. ir XVIII a. pr. koplyčios puošyba dar buvo pildoma. Sienų nišose buvo pastatytos medinės pasidabruotos skulptūros, laikomos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių atvaizdais (anot kitos versijos, šios figūros yra simbolinės). XVIII amžiaus penktame dešimtmetyje naują sidabrinį sarkofagą, manoma, sukūrė Vilniaus auksakalys Jonas Kristupas Gronemanas. Jame patalpintos šventojo relikvijos į altorių buvo iškeltos 1747 m. kovo 4 dieną. Nuo tada Šv. Kazimiero koplyčia beveik nesikeitė.  
     
Rūta Janonienė
Ališauskas Vytautas, Paknys Mindaugas, Šv. Kazimiero koplyčia. Vadovas. Vilnius: Aidai, 2004.