Asmenybės / XIII-XIV a.
Grįžti

Švarnas – Lietuvos valdovas, kurio nebuvo

Mindaugo žentas
Švarnas (rus. Шварно) – jauniausias Haličo–Voluinės kunigaikščio Danilo Romanovičiaus sūnus iš pirmosios santuokos. Spėjama gimimo data apytikslė – tarp 1236 ir 1240 metų. Tėvai jam suteikė itin retą vardą:
         
  Švarny, szwarny čekų ir senojoje lenkų kalboje – „gražus, švarus“.  
         
Švarny, szwarny čekų ir senojoje lenkų kalboje – „gražus, švarus“ (vardas atpažįstamas lietuvių kalbos žodžiuose švara, švarus). Politinėje ir karinėje veikloje Švarnas pasirodo XIII a. 6-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje. Su juo susijęs vienas pagrindinių Lietuvos karaliaus Mindaugo ir kunigaikščio Danilo Romanovičiaus 1254 m. taikos sutarties punktų. Mindaugui taika ir dukters ištekinimas už Švarno padėjo baigti sunkų karą su Haliču–Voluine.
         
  Mindaugas ištekino savo dukterį už Švarno.  
         
Spėjama, kad Švarnui tuomet buvo 14–15 metų. Nėra žinių, ar Danilas numatė Švarnui ateityje patikėti santykių su Lietuva priežiūrą. Matyt, ne, nes arčiausiai Lietuvos reikalų tuo metu atsidūrė kitas kunigaikščio sūnus – Romanas Danilovičius. Istorijos šaltiniai neliudija aktyvios Švarno veiklos Lietuvos įvykiuose iki Mindaugo mirties. Nors jis dalyvavo Danilo ir Mindaugo rengiamame žygyje į Vozviaglį 1255 m., tačiau atliko tik karinės priedangos, užtvaros manevrus. 1259 metais Danilas Romanovičius su sūnumis Švarnu ir Levu sėkmingai išsisuko nuo žygio į Lietuvą vienoje gretoje su Burundajaus vadovaujamais totoriais. Švarnas nedalyvavo kunigaikščio Treniotos vadovaujamame lietuvių žygyje į Mazoviją 1262 m., nors kai kuriuose to meto istorijos šaltiniuose toks vaidmuo jam klaidingai priskiriamas. Tuomet nužudomas Mazovijos kunigaikštis – Švarno svainis Siemovitas.
Mindaugo nužudymas 1263 m. ir kiti įvykiai Lietuvoje skatino ryžtingai veikti Haličo–Voluinę valdančią Romanovičių šeimą. Švarnas su žmona Mindaugaite ir vienuolio įžadus trejiems metams 1264 m. sustabdžiusiu Švarnienės broliu Vaišelga tapo realiais Lietuvos sosto įpėdiniais. Mirtinai pasiligojęs Danilas Romanovičius (mirė 1264 m.) jau nesprendė Lietuvos reikalų. Gyvas būdamas tik spėjo palaiminti tiems dalykams veiklų triumviratą iš Vaišelgos, Voluinės kunigaikščio Vasilko Romanovičiaus ir Švarno.
Haličo–Voluinės metraščio versija
Į Lietuvą sugrįžęs Mindaugaitis keršijo tėvo žudikams ir siekė atkurti savo šeimos valdžią visoje šalyje. Vaišelga čia nebuvo taip džiugiai laukiamas, kaip skaitytojus tikino Haličo–Voluinės metraštis. Jis nedvejodamas pasinaudojo Haličo–Voluinės Romanovičių parama. Švarnas jam tiko tik iš dalies, nes neturėjo pakankamos karinės ir politinės veiklos patirties. 
         
  Vaišelga tapo Lietuvos valdovu.  
         
Todėl Vaišelgą (dar su Danilo žinia) įsisūnijo Vasilko, vyriausiąjį tarp Romanovičių paversdamas formaliu visos Lietuvos suverenu. Kunigaikštis Vasilko vienintelis galėjo suteikti rimtą karinę pagalbą. Istorijos šaltiniai Švarno pagalbą ir įspūdingą „visos Vasilko kariaunos“ atžygiavimą į Lietuvą 1264 m. nedviprasmiškai lygino pirmojo nenaudai. Vaišelga tapo Lietuvos valdovu. Švarnas iš lietuvio svainio gavo valdyti Naugarduką. Pilis netapo pagrindine Švarno rezidencija, nes iki Vaišelgos nužudymo (1267) jis dar rezidavo Cholme (Vakarų Voluinė), svarbiausioje tėvo Danilo tvirtovėje.
Vaišelga mėgino vaduotis iš stiprėjančios Haličo–Voluinės kunigaikščių įtakos 1265–1266 metais. Lietuvių keršto žygin į Krokuvos kunigaikščio Boleslovo Droviojo žemes už 1264 m. birželį lenkų riterijos įvykdytą jotvingių puolimą jis įtraukė Švarną. Su lietuviais žygiavo jo kariniai tarnai. Boleslovas Drovusis atsakė karo veiksmais, Švarnas ir jo pusbrolis Vladimiras Vasilkevičius patyrė didelį karinį pralaimėjimą. Kovų metu Švarnas bene pirmą kartą sutelkė ir nesėkmingai vadovavo savo karių pulkams.
     
  1267 m. valdžią Lietuvoje Vaišelga perdavė „sūnui“ Švarnui ir sugrįžo į vienuolyną. Tačiau Švarno brolis Levas, įniršęs, kad Lietuva atiteko ne jam, tais pačiais metais nužudė Vaišelgą susitikimo Vladimire metu. Švarnas valdė Lietuvą keletą metų ir mirė. Palaidotas šalia tėvo Danilo Dievo Motinos cerkvėje Cholme (dab. Chełmno, Lenkija).  
     
Kas iš tiesų valdė Lietuvą?
Sklandžią Haličo–Voluinės metraščio, t. y. Voluinės kunigaikščio Vladimiro versiją apie stačiatikio Švarno valdžią Lietuvoje sugriauna kitos to paties metraščio teksto eilutės.
         
  Haličio-Voluinės metraščio versija sugriaunama.  
         
Švarnas mirė neabejotinai anksčiau už dėdę Vasilko (iki 1268 gruodžio–1269 balandžio), todėl kelių Švarno valdymo metų Lietuvoje nebuvo. Informacija apie reikšmingesnių įvykių nepažymėtą Lietuvos istoriją Švarno „valdymo laikais“ yra klaidinga: kunigaikštis Vasilko be sūnėno Švarno pagalbos iki savo mirties kariavo prieš valdžią Lietuvoje paėmusį Traidenį. Švarnas net nebuvo išvykęs į Lietuvą. Taip komentuotini Vaišelgos pasitenkinimo žodžiai 1267 m., jog jam užsidarius Ugrovsko mieste, Šv. Danilo vienuolyne, šalia bus jo „giminaičiai“ – Švarnas ir Vasilko. Miestas stovėjo vos keliasdešimt kilometrų į šiaurę nuo Švarno rezidencijos Cholme ir Vasilko – Vladimire (Voluinė). Švarnui teko valdyti ne etninę Lietuvą, bet gerokai mažesnę teritoriją. Užuominos apie tai yra Jono Dlugošo „Lenkijos istorijoje“, kur jis, remdamasis neišlikusiais lenkiškais istorijos šaltiniais, pateikia kitokią Vaišelgos žūties priežastį: esą Vaišelga susivaidijo su Levu dėl rusiškų žemių. Taigi kalbama apie Nemuno aukštupio intakų Lietuvos valdas, kurių centras – Naugardukas. Švarno rezidavimas jame yra paliudytas šaltiniuose. Svarbi Haličo–Voluinės metraštyje yra Levo ir Vaišelgos vaido priešistorija: Švarno nebuvo kartu su Levu, Vasilko ir Vaišelga, kai visi 1267 m. gruodį susitiko Vladimire svarstyti Lietuvos reikalų. Pastebėtina, kad Lietuvos reikalai buvo svarstomi be jos tikrojo valdovo. Svarbius politinius klausimus Romanovičiai aptardavo drauge.
     
  Matyt 1267 m. antroje pusėje Švarnas buvo miręs (galbūt neveiksnus, pasiligojęs). Jis nevaldė Lietuvos, išskyrus Naugarduką. Tikroji Levo ir Vaišelgos konflikto priežastis 1267 m. –Vaišelgos nenoras užleisti Levui ne Lietuvą, bet Naugarduką, kurį iki tol lietuvių kunigaikštis buvo įteikęs Švarnui. Vaišelgos turėtos teisės į valdžią Lietuvoje atiteko jo „tėvui“ Vasilko, kuris dėl jų pradėjo karą prieš Traidenį. Tačiau Levas savo dėdei, už jo nugaros megzdamas draugystę su naujuoju lietuvių valdovu, neleido įgyti didesnės politinės įtakos.  
     
 
Artūras Dubonis

Literatūra A. Dubonis, Kunigaikštis Švarnas ir stačiatikiškos Lietuvos popierinės iliuzijos, Naujasis Židinys-Aidai, 2006, balandis-gegužė, Nr. 4–5, p. 193–200.