Miestai / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Svečių (pirklių) namai Vilniuje

XV a. vid. Vilnius buvo ryškus Rytų Europos prekybos centras. Į miestą plaukė įvairių šalių pirkliai, vilniečiai buvo aktyvūs plačiame areale (Antverpenas-Talinas-Maskva-Stambulas). Dėl aštrėjančios konkurencinės kovos su kaimyninių šalių pirkliais, sustiprėjusios po to, kai 1442 m. Gdanske buvo
 
Įdomybė
 
1536 m. rudenį Vilniuje, Didžiosios g. dešinėje pusėje, einant iš Rotušės aikštės Aušros vartų link, pastatyti svečių namai užsienio pirkliams. Juose apsistodavo pirkliai iš Turkijos, Valakijos, Graikijos, Lenkijos. Ypač didelis buvo atvykstančių maskvėnų pirklių skaičius. Todėl šie namai, matyt, bent XVI a. II p. dar galėjo būti vadinami ir „maskvėnų namais“.
 
uždrausta svečių tarpusavio prekyba, Vilniuje XV a. vid. irgi buvo įvesti suvaržymai atvykstantiems pirkliams. Toks draudimas atsirado dar XV a. 7-ame deš., o iki 1468 m. susiformavo Vilniaus miestiečių tarpininkavimo tarp svečių teisė. Ši tvarka buvo įteisinta ir Aleksandro Jogailaičio 1505 m. kovo 10 d. privilegija (yra išlikusi) Vilniaus miestiečiams dėl svečių namų statybos bei 1511 m. liepos 14 d. Žygimanto Senojo privilegija dėl svečių tarpusavio prekybos Vilniuje draudimo. Tokios kovos rezultatą matome ir šiandien: išliko Didžiojoje gatvėje prieš kelis šimtus metų pastatyti vadinami „svečių“, t. y. pirklių namai. Taip Vilnius įgijo svarbų pirklių iš kitų kraštų prekybos priežiūros, tarpininkavimo tarp jų įgyvendinimo įrankį. Jiems pirmiausia rūpėjo supirkti iš rytiečių pirklių vertingus kailius ir patiems be vakariečių pirklių gabenti toliau į Vakarus bei juos parduoti.
„Muitinė“ su apnakvindinimu
     
  Iš 1505 m. privilegijos matyti, jog pastato statybos iniciatoriai buvo vilniečiai. Jie valdovui skundėsi, kad pirkliai iš Maskvos, Naugardo, Pskovo, Tverės ir kitų žemių, atvykę su prekėmis, prekiauja kur nori ir su kuo nori, niekam nepraneša apie atvykimą ir išvykimą. Norėdami prašymui suteikti reikšmingumo, miestiečiai nurodė, jog tarp nekontroliuojamų pirklių gali būti šnipų, todėl jiems būtina pastatyti svečių namus. Aleksandras Jogailaitis suteikė tokį leidimą ir nustatė svečių atvykimo tvarką. Iš minėtų kraštų į Vilnių atvykę pirkliai privalėjo prisistatyti Vilniaus vaivados pareigūnui ir, sumokėję tam tikrą mokestį, apsistoti tik pirklių namuose. Taip siekta išspręsti svečių prekybos kontrolės klausimą ir neleisti jiems prekiauti be vilniečių dalyvavimo, operatyviai surinkti muitus bei gauti pajamas už apgyvendinimo ir prekių sandėliavimo paslaugas.  
     
Vieta svečių namams statyti buvo parinkta mieste, Didžiojoje g., dešinėje pusėje, einant iš Rotušės aikštės Aušros vartų link. Šioje vietoje ir prasidėjo prekybinis kelias į Maskvą. Remdamasis vienu 1507 m. dokumentu, istorikas Zigmantas Kiaupa nurodo, jog miesto taryba ėmė supirkinėti sklypus,
         
  Vieta svečių namams statyti buvo parinkta mieste, Didžiojoje g., dešinėje pusėje, einant iš Rotušės aikštės Aušros vartų link.  
         
skirtus svečių namų statybai. Panašiai buvo elgiamasi miesto valdžiai planuojant už Neries upės, Šnipiškėse, pastatyti namą maskvėnų, totorių ir kitų kraštų pasiuntiniams apsistoti (miestiečių namuose juos apgyvendinti buvo uždrausta) su smukle, kur būtų parduodamas midus ir alus. 1534– 1536 metais miestas už 330 kapų gr. nupirko kelis sklypus abipus upės.
1536 m. rudenį pirklių namai Vilniuje buvo pastatyti. Tai minima 1536 m.  rugsėjo 9 d. Žygimanto Senojo rašte. Buvo palikta erdvės tolesnei komplekso plėtrai, kitų pastatų statybai (tai liudija 1576 m. G. Brauno ir F. Hohenbergo atlasas).
     
  Valdovo Žygimanto Senojo rašte buvo nurodyta, jog pirklių namuose galėjo apsistoti „pirkliai svetimšaliai pagal mūsų brolio karaliaus Aleksandro privilegiją: turkai, valakai ir maskvėnai“. Kaip rodo XVI a. vid. šaltinių medžiaga, greta minėtų tautybių šiuose namuose apsistodavo armėnai, pvz., pirklys Dadiuras, graikai (1560 m. atvyko graikas Konstantinas), pirkliai iš rytinių Lenkijos žemių (Stasas iš Podolės Kameneco) ir kiti. Ypač didelis buvo atvykstančių maskvėnų pirklių skaičius. Dėl to šie namai, matyt, bent XVI a. II p. dar galėjo būti vadinami ir „Maskvėnų namais“. Būtent „Das Moskowiten hoff“ jie įvardyti ir 1576 m. G. Brauno Vilniaus žemėlapyje. Prie atlaso pateiktame apraše nurodyta, kad mieste esanti „garsi rusėnų salė (Rutenorum aula), kurioje pirkliai išdėsto savo prekes, atvežtas iš Maskvos, pvz., vilkų, lapių, kiaunių, sabalų, šermuonėlių, leopardų ir kitokių žvėrių puikiausius kailius“.  
     
Margos bendruomenės sugyvenimas ir konfliktai
Pirklių namuose apsistodavo ne tik svetimšaliai pirkliai iš Rytų. Šaltiniuose pavyko rasti duomenų ir apie pirklių iš LDK rytinių žemių apsistojimą. 1559 metais Vilniaus burmistras Povilas Petravičius Mnichas 5 savaites iš pirklių namų neišleido juose apsistojusio Polocko pirklio Sidoro Jesipovičiaus, trukdė bylinėtis teisme, todėl šis patyrė nemažą žalą. 1560 metais svečių namuose kilo konfliktas tarp Bresto žydo Moškos Konbariškino ir Maskvos pirklio Stepono Filipovo, kuriam brestietis sužeidė ranką. Pirkliai iš rytinių LDK žemių juose apsistodavo dar XVIII a. pradžioje. Nors svečių namai priklausė miestui, o atvykę pirkliai mokėjo mokestį rotušei, visi kivirčai pagal to meto teisę tarp atvykusiųjų buvo sprendžiami Vilniaus pilies teisme. Kartu vaivados vietininkui jie dar mokėjo atvykimo mokestį.
     
  Atrodo, kad vakariečiai pirkliai, nepaisant jiems taikytų draudimų prekiauti Vilniuje, ir toliau apsistodavo ne svečių, bet vietos pirklių namuose. Pasak Z. Kiaupos, taip Vilniaus pirkliai siekė išsaugoti savo, kaip tarpininkų tarp Rytų ir Vakarų prekių srautų, vaidmenį.   
     
XVI a. pr. įkurti svečių namai veikė iki Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo pabaigos, tačiau menkėjant tranzitinei (pirmiausia kailių) prekybai XVII a. II p. – XVIII a. namai vis dažniau buvo naudojami ir kitais tikslais, pvz., kurį laiką juose vyko miesto teismai. Namų klestėjimo laikotarpis truko maždaug iki XVII a. pradžios. Nuo XVII a. vid. svečių namai būdavo nuomojami.
         
  Namų klestėjimo laikotarpis truko maždaug iki XVII a. pradžios.  
         
Nuomotojai atskirose patalpose gyventojams leisdavo pastoviai gyventi. Ir toliau svečių namuose apsistodavo pirkliai, tik ne taip gausiai. Pasikeitė ir pastato išvaizda. XVII amžiaus vid. buvo pristatyti du šoniniai korpusai su arkinėmis galerijomis. Yra išlikęs 1701 m. pastato inventorius, aptartas Z. Kiaupos. Pirklių namai tuomet buvo apleisti. Visi statiniai buvo išsidėstę palei du dviaukščius dvaro statinius. Pirmame jų aukšte po arkomis buvo įėjimas į prekybos erdves bei sandėlius, o antrame aukšte dalis vietos skirta prekybai, o dalis – apgyvendinimui. Kaip sandėliai buvo panaudoti ir statinių rūsiai. Prie įvažiavimo vartų stovėjo svarstyklės. Greta šių erdvių buvo įrengta smuklė, virtuvė ir kitos patalpos. Tad šiame komplekse galėjo apsistoti keletas dešimčių pirklių vienu metu. XVIII amžiaus vid. pastato planas įgijo „U“ raidės formą.
 
Aivas Ragauskas
З. Кяупа, Гостинный двор в Вильнюсе, Наш радавод, Гродно, 1991, вып. 3, с. 449–455.