Kasdienybė / XV-XVI a.
Grįžti

Tarnybininkai (tarnybiniai bajorai): tarp karjeros ir išgyvenimo

     
  Ištikimybė ir dosnumas – dvi dorybės, visada siejusios silpnuosius ir galinguosius. Mūsų laikais, kai profesija ir išsilavinimas yra vertinami labiau nei kilmė ir prigimtis, šių dorybių vardai skamba beveik kaip tuščias garsas. Bet viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais jos brandino tikėjimą, jog net iš visuomenės apačios kilęs žmogus gali išsitarnauti laisvę ir galią. Štai kaip apie tai kalbama Lietuvos metraštyje: „Buvo vienas žmogus, didžiojo kunigaikščio Algirdo tarnas, vergas, vardu Vaidila; iš pradžių buvo kepėju, paskui kunigaikštis pristatė jį kloti patalą ir padavinėti jam geriamą vandenį, o ilgainiui didysis kunigaikštis jį net labai pamėgo ir davė jam valdyti Lydą ir išvedė į žmones. Paskui (...) didysis kunigaikštis Jogaila jį labai aukštai iškėlė ir išleido už jo tikrąją savo seserį.“ Tarnyba valdovui ar šiaip galingam asmeniui leido silpniesiems puoselėti viltį, jog vieną dieną už ją bus dosniai atlyginta.  
     
Tarnybininkas ar tarnas?
Silpnesniojo bajoro tarnyba stipresniam turbūt atsirado XIV a., kai susikūrė platesnis bajorų sluoksnis. Deja, apie tarnybinių bajorų padėtį daugiau žinome tik iš XV a. II p. šaltinių. Tuo metu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštuose tarnybiniai bajorai dažniausiai vadinti tarnybininkais
 
Įdomybė
 
Lietuvos metraštis atskleidžia, kad asmeninių gabumų ir santykių su ponu dėka kartais iškildavo net nekilmingi asmenys: „Buvo vienas žmogus, didžiojo kunigaikščio Algirdo tarnas, vergas, vardu Vaidila; iš pradžių buvo kepėju, paskui kunigaikštis pristatė jį kloti patalą ir padavinėti jam geriamą vandenį, o ilgainiui didysis kunigaikštis jį net labai pamėgo ir davė jam valdyti Lydą ir išvedė į žmones. Paskui (...) didysis kunigaikštis Jogaila jį labai aukštai iškėlė ir išleido už jo tikrąją savo seserį.“
 
 
 
(rusėn. служебник; lenk. służebnik; lot. servitor, famulus, ministerialis), nors savo pono aplinkoje minėti kaip tarnai. Tarp šių dviejų pavadinimų nebuvo esminio skirtumo, nes bajorai, stoję tarnauti kitam bajorui, prarasdavo kai kurias bajoriškas laisves: tapdavo pavaldūs ne valdovo skirto pavieto teisėjo, o pono, kuriam tarnavo, namų (dominijos) teismui; jie negalėjo liudyti prieš savo poną. Tarnybinio bajoro padėtis, lyginant su nekilmingo tarno padėtimi, buvo aukštesnė. Bet abiem stojus į tarnybą, kilmės skirtumai beveik išnykdavo, o tikrą padėtį pono aplinkoje nulemdavo tarno/tarnybininko gebėjimai. Pirmieji tarnybininkai šaltiniuose minimi kaip ponų (aukštesniųjų bajorų, turėjusių valdovo įgaliojimus teisti bajorus) teismų pagalbininkai: vaznys (įgaliotas asmuo, išnešiodavęs šaukimus į teismą), žvelgūnas (vykdavęs apžiūrėti nusikaltimo vietos ar nukentėjusiojo būklės), įvesdintojas (asmuo, kuris teismo sprendimu įvesdindavo į priteistas valdas ar turtą). Nors jie vykdė viešas funkcijas, tačiau buvo ne valstybės pareigūnai, o pono asmeniniai įgaliotiniai. Todėl už savo veiksmus tarnybininkas buvo atsakingas tik ponui.
     
  Teisė aiškiai atribojo tarnybininko asmenį nuo jo pareigų. Einančio teismo pagalbininko pareigas tarnybininko užpuolimas Pirmajame Lietuvos Statute buvo traktuojamas kaip dvigubas nusikaltimas prieš viešąją tvarką ir prieš tarnybininko asmenį. Nužudžius ar sumušus tarnybininką teismas skirdavo galvapinigius arba baudą už žaizdas pagal tarnybininko kilmę: už bajorą skirdavo didesnę kompensaciją nei už nekilmingąjį. Tarnybininkui įvykdžius nusikaltimą, teismams tekdavo aiškintis, ar tarnybininkas nusikalto pats, ar buvo tik pono įrankis. Šia teisine dviprasmybe dažnai naudodavosi ponas: neretai jo asmeninį priešą nužudęs ar užpuolęs tarnybininkas neva savavališkai pasitraukdavo iš tarnybos ir pasislėpdavo.  
     
Pono malonės loterija: laimėtojai ir pralošę
Nuo XVI a. pr. istorijos šaltiniuose minimi tarnybininkai veikė kaip pono valdų administratoriai, vietininkai. LDK išsimėčiusias valdas turėję didikai asmeniškai negalėjo visomis jomis deramai rūpintis. Todėl šias funkcijas jie perduodavo savo tarnybininkams. Į svarbesnius ir didesnius dvarus buvo skiriami ilgą tarnybininko patirtį turėję ir savo ūkininkavimo įgūdžius įrodę asmenys. Tai buvo savotiški karjeros tarnai, tarnybos ponui metu neretai jam skolinę pinigus, vykdę konfidencialias užduotis, globoję nepilnamečius pono vaikus. Galingesni ponai tokiems tarnams kartais parūpindavo smulkesnes valstybines pareigybes arba bent testamentuose jiems paskirdavo turto. Tarnybininkai, senajam ponui mirus, dažniausiai toliau tarnaudavo jo vaikams.
Atkampesnes ir smulkesnes valdas valdydavo menkiau patikimi tarnybininkai. Jų santykiai su ponais dažnai būdavo painūs ir neretai baigdavosi teismuose.
     
  1557 m. valdovo teismą pasiekė Trakų kašteliono ir Žemaitijos seniūno Jeronimo Chodkevičiaus byla su jo Svisločės valdos valdytoju Stanislovu Pačkovskiu. Pastarasis kaltino poną, kad tas nenorėjo iš jo atgal priimti Svisločės valdos. J. Chodkevičiaus atstovai teisme tvirtino, kad S. Pačkovskis nugyveno tos valdos girią ir nenori padengti ponui patirtų nuostolių. S. Pačkovskis pareiškė, kad jis negali pateikti valdos padėtį liudijančių dokumentų, nes J. Chodkevičiaus tarnai viską iš jo atėmė, net išgrobstė visą jo turtą, žmoną sudegino (!), o be priežiūros likęs jo vaikas mirė. Nepaisant šių argumentų teismas nurodė S. Pačkovskiui laikytis įprastos pono – tarnybininko santykius reglamentuojančios procedūros: iš pradžių atsiskaityti su ponu (išeiti iš jo tarnybos), o tik po to per valdovo teismą išieškoti atlygį už patirtą žalą.  
     
Plačiausią tarnybininkų kategoriją sudarė jokios specialios tarnybos nevykdę tarnybininkai. Jie pono dvare vykdė tas pačias funkcijas kaip ir
         
  Didelis tarnybininkų būrys visuomenei demonstravo pono galią.  
         
dvarionys valdovo dvare. XVI amžiaus vid. tokių tarnybininkų turėjo ne tik didikai, bet ir vos pasiturintys bajorai. Pagrindinė jų užduotis būdavo lydėti poną kelionių ir viešų pasirodymų metu. Didelis tarnybininkų būrys visuomenei demonstravo pono galią. Tarnybininkai buvo rengiami pono herbo spalvos drabužiais. Ponas rūpinosi šių žmonių kasdieniu išlaikymu: maistu, drabužiais ir žirgais. Tarnybininkai tikėdavosi išsitarnauti pono palankumą, kurį buvo galima pasiekti tik po daugybės išbandymų.
„Rankos tarnai“ arba kilmingųjų vergovė
Siekdami didesnio tarnybininkų lojalumo, ponai juos stengdavosi prie savęs teisiškai pririšti.
     
  Priėmimas į pono tarnybą dažniausiai būdavo sutvirtinamas archaišku rankos padavimo ritualu. Pastarasis būdavo vykdomas viešai, kad kilus reikalui būtų liudininkų, patvirtinančių pasidavimo į tarnystę faktą. Ranką ponui davęs bajorėlis tapdavo pono rankos tarnu (слуга рукодаиныи) ir tarnaudavo tol, kol duodamas ranką ponas jį paleisdavo iš tarnybos. Padavęs ranką bajoras atsidurdavo teisinėje pono valdžioje, kuria ponas galėjo piktnaudžiauti. Ar taip būdavo sudaromas sandėris su visais tarnybininkais, nėra žinoma. Atrodo, kad ponui tarnavę kilmingiausi tarnybininkai šios žeminančios procedūros išvengdavo.  
     
Visišką pono valdžią tarnybininkui patvirtino Trečiasis Lietuvos Statutas (1588), numatęs pono teisę bausti savo tarnybininkus ne tik kūno bausmėmis, bet ir mirties bausme. Nors ponas negalėjo atimti iš savo tarno garbės (bajorystės), nes tą teisę turėjo tik valdovas, tačiau kasdieniame gyvenime rankos tarno padėtis ne kažin kuo skyrėsi nuo baudžiauninko: dažnas ponas neduodavo laisvės tarnybininkui, net ne kartą viešai paprašytas.
         
  Pono ir tarnybininko ryšiai retai buvo harmoningi.  
         
Todėl tarnybininkai, kaip ir baudžiauninkai, bėgdavo iš tarnybos. Štai 1594 m. Vilkijos laikytojas kunigaikštis Aleksandras Polubenskis skundė teismui „išdavikiškai pabėgusį“ tarnybininką Joną Grimalą, kuris sukinėjosi Vilkijos apylinkėse ir viešai koneveikė savo poną bei tvirtino, jog laukia galimybės jį ir jo tarnus nudėti, o jų turtus sunaikinti...
Pono ir tarnybininko ryšiai retai buvo harmoningi. Neturtingi ir nusigyvenę tai žinojo, bet, neturėdami kitų išgyvenimo ar karjeros galimybių, viltingai traukdavo ištryptu tarnybos ponui keliu, tikėdamiesi geriausio.
 
Eugenijus Saviščevas