Ženklai, simboliai / XV-XVI a.
Grįžti

„Teisingos ir tikros tos LDK sienos, kurios buvo nuo seno“

Nustatant valstybės sienas kliautasi senolių atmintimi
Būtent šis posakis buvo svarus LDK derybininkų argumentas, kuriuo remtasi nustatant sienas su kaimyninėmis valstybėmis XIV–XVI amžiais. „Senų“ arba buvusių „nuo seno“ sienų paieškos turėjo įtikinti kitų šalių derybininkus, jog tose žemėse Lietuvos didieji kunigaikščiai valdė anksčiau nei kiti valdovai. Delimitaciniuose (lot. delimitatio – ribų nustatymas) procesuose svarbią vietą užėmė „senų žmonių“ liudijimai.
         
  Ruošiant delimitacinius projektus valdovas siųsdavo įgaliotus asmenis į vietoves, kuriose turėjo būti nustatyta siena.  
         
Jie parodydavo, kur buvo „senos ir tikros“ sienos. 1356 metais nustatant LDK ir Mazovijos sieną, valstybių derybininkai kartu su „senais ir patikimais žmonėmis“ jas apėjo, apžiūrėjo ir patvirtino.
LDK ir kaimynių šalių sienų nustatymas buvo sudėtingas ir ilgas procesas. Iš pradžių vykdavo valstybių derybos. Šalių pareigūnai siūlydavo iš anksto paruoštus delimitacinius projektus, kuriuose būdavo pateikiami preliminarių sienų gairių aprašai. Veikiausiai ankstyviausi tokie dokumentai, kuriuos LDK derybininkai teikė Vokiečių ordino pareigūnams, rašyti XV a. antrame dešimtmetyje. Galima manyti, jog ruošiant projektus valdovas siųsdavo įgaliotus asmenis į vietoves, kuriose turėjo būti nustatyta siena. Jie apklausdavo gyventojus ir „senus žmones“, o surinkta informacija remtasi derybose, argumentuojant siūlomos sienos tinkamumą. Parengiamąjį darbą ruošdavo LDK kanceliarijos darbuotojai ir asmenys, gerai išmanę teisę ir turėję derybų patirties. Sienų projektai būdavo aptariami šalių korespondencijoje.
Derybos „niekieno žemėje“
Jei derybos klostydavosi sklandžiai, tada būdavo rengiami valstybių pareigūnų susitikimai. Būdavo sutariamas susitikimo laikas, kuris viduramžių tradicijoje atitikdavo religinės šventės dieną, pavyzdžiui, per Tris Karalius.
 
Įdomybė
 
1408 metais Vytautas ir Maskvos valdovas Dimitrijus derėjosi dėl taikos, raiti įjoję į Ugros upę. Po derybų upė buvo pasirinkta kaip šalių sienos riba.
 
Rūpinęsi derybininkų saugumu valdovai kreipdavosi vienas į kitą, prašydami savo pasiuntiniams „garantinių apsaugos raštų“, kurie jiems teikdavo diplomatinę neliečiamybę. Kitu atveju, jei vykdavo suvažiavimas dėl taikos sudarymo, šalys skelbdavo laikinas paliaubas. Siekiant saugumo, derybų vieta turėjo būti gerai matoma (laukas, vandens supama sala). Dažniausiai susitikimai vykdavo pasienio teritorijose. Tai lėmė neutraliteto samprata. Neretai valstybių sienas atitikdavo „įsispraudusios“ pasienių dykros, kurios abiems šalims būdavo neutrali teritorija. Štai 1445 m. LDK ir Livonijos pasiuntiniai susitiko pasienio dykroje, Kurcumo vietovėje. Dėl valstybių teritorijas skyrusių ežerų ir upių taip pat buvo laikytasi neutraliteto.
Suvažiavimuose derėdavosi iš anksto valdovų paskirti asmenys, jų skaičius dažniausiai būdavo vienodas. Pasiuntiniai pirmiausiai pateikdavo raštus, kurie paliudydavo jų įgaliojimus ir tapatybę. Po to pasiuntiniai teikdavo sienų projektus, juose būdavo surašytos preliminarios sienų gairės (upės, kalnai, girios, paribio kaimai, malūnai ant upių ir kt.), išdėstydavo argumentus. 1413 metais LDK ir Vokiečių ordino derybose dėl sienų ir Veliuonos pilies Vytautas teigė, jog jis valdė šias žemes dar tada, kai pilis nebuvo pastatyta. Ordino pareigūnai teigė, jog tų teritorijų gyventojai dar ankščiau jiems mokėjo mokesčius už medžioklę. LDK ir Livonijos ginčai dėl sienų buvo įsiplieskę XV a. antroje pusėje. Vyko nuolatiniai suvažiavimai ir dažniausiai bevaisės derybos.
Ginčai dėl žemės lopinėlio
Jei derybininkams pavykdavo susitarti, būdavo paskiriamos abiejų valstybių pareigūnų komisijos, kurios bendrai apvažiuodavo, apžiūrėdavo, papildomai derėdavosi ir net žymėdavo sieną. Dažniausiai šio darbo imdavosi asmenys, kurie administruodavo arba patys turėjo žemių delimituojamose teritorijose. Į komisijas patekdavo dvasininkai, nes jie priimdavo pareigūnų priesaikas, kuriomis būdavo patvirtinamos sutartys. Derybininkams susirinkus numatytu laiku atitinkamoje vietoje, jie vieni kitiems pateikdavo dokumentus, liudijančius jų paskyrimus, ir pradėdavo sienos nustatymą – apžiūrėjimą.
         
  Vykdavo diskusijos, kiekviena pusė siekdavo sieną pastūmėti savo naudai.  
         
Vykdavo diskusijos, kiekviena pusė siekdavo sieną pastūmėti savo naudai. Neretai dėl nesutarimų kai kurie sienų ruožai likdavo nenustatyti. 1425 metais derindami LDK ir Prūsijos sieną nuo Įsručio Kauno linkme, pareigūnai priėjo ežerą, į kurį tekėjo trys upės. Vytautas norėjo gauti teritoriją, kurios riba būtų upė, labiausiai nutolusi į Ordino žemes, o riteriai atvirkščiai – upę, kuri buvo labiausiai nutolusi į Lietuvos pusę. Galiausiai sutarta, jog šalių riba bus vidurinė upė. Jei procedūra vykdavo sklandžiai, būdavo apklausiami vietos gyventojai. Ypač dažnai derybininkai apklausdavo gyventojus XVI a., kai prie derinamų valstybės sienų gyveno žmonės, nes buvo paranku remtis jų liudijimais. Žemdirbiai, turėję valdų pasienyje, baimindavosi galimo sienos pasislinkimo ne jų naudai, todėl aktyviai įsitraukdavo į procedūrą, įrodinėdavo sienos „teisingumą“ ir prisiekdavo. Dažnai liudydavo „seni žmonės“, kurių atmintyje buvo daug žinių. Štai 1542 m. derinant LDK ir Livonijos sieną, gyventojai teigė, jog „mes visi prie šitos sienos gyvename dar nuo senelių ir tėvų laikų“. Kiti teigė, jog jie gyvena vietoje, kur buvo „Vytauto laikų sienos ir po Vytauto, kai čia buvo Radvilos sienos“. Kartais derybose remtasi ir rašytiniais dokumentais, ankstesnių sienų aprašais.
Gyvieji sienų „ženklai“
Derinant sienas, ypač ginčytinuose ruožuose, jos sykiu ženklintos dirbtiniais ženklais. XVI a. šalyje įsibėgėjus vidinei kolonizacijai, gyventojai kirsdavo pasienio dykras ir neretai įsibraudavo į kitos šalies teritoriją. Tokiais atvejais pareigūnai pasienio dykrose arba jų pakraščiuose tikslingai įkurdindavo gyventojus. Sukurtas kolonizuotas pasienis savaime buvo „riboženklis“, o pažymėtos valdų ribos atitiko ir valstybių sienas.
         
  Sienos matuotos myliomis, naudojant „virvės“ matą.  
         
Ypač svarbiose vietose, netoli pilių ar strateginių objektų, jau Vytauto laikais sienos matuotos myliomis, naudojant „virvės“ matą. Vis tik derybininkai sienas ženklindavo tik išskirtiniais atvejais. Paprastai po derybų ir sienų apžiūrėjimo būdavo paskiriami kiti valstybių pareigūnai, kurie susitikę jas ženklindavo.
LDK ir kaimyninės valstybės pareigūnams apvažiavus ir apžiūrėjus sienas, sienų aktai būdavo galutinai suderinami ir patvirtinami priesaikomis. Tai buvo neatsiejamas tarpvalstybinių sutarčių elementas. Štai 1473 m. LDK ir Livonijos delimitacinė sutartis buvo patvirtinta pareigūnų priesaikomis, uždėjus ranką ant Šv. Evangelijos. Po to prie dokumentų buvo prikabinti antspaudai ir jais apsikeista. Ilgainiui nustatytos sienos būdavo atnaujinamos, taisomos ir tikrinamos.
 
Tomas Čelkis
 
Literatūra: T. Čelkis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų sutartys ir delimitacijos procedūra XIV–XVI a. amžiuje // Lietuvos istorijos studijos, t. 25. 2010.