Asmenybės / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Teofilė Konstancija Radvilaitė-Moravska (1738–1818) – maištinga nuotaka ir aistringa turistė

     
  Teofilė Konstancija Radvilaitė gimė 1738 m. rugsėjo 3 d. Nesvyžiuje, Lietuvos didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės (1702–1762) bei dramaturgės, poetės ir švietėjos Pranciškos Uršulės Višnioveckytės-Radvilienės (1705–1753) šeimoje. Iš šešių Teofilės brolių ir seserų pilnametystės sulaukė tik vyresnysis brolis Karolis Stanislovas Radvila (vadinamas „Ponu Mieluoju“) ir sesuo Kotryna Karolina (1740–1789), ištekėjusi už Lietuvos didžiojo vėliavininko Stanislovo Ferdinando Ževuskio. Tėvui vedus antrą kartą, Nesvyžiaus rūmuose augo brolis Jeronimas (1759–1786) ir trys netikros Teofilės seserys.  
     
Atstumti jaunikiai ir santuoka iš meilės
     
  XVIII a. vid. Nesvyžiaus dvaras garsėjo aktyviu kultūriniu gyvenimu. Vaikystėje Teofilė dalyvaudavo tėvų įsteigto Nesvyžiaus dvaro teatro pasirodymuose. 1750 metais dukters Teofilės gimtadienio proga P. U. Radvilienė sukūrė komediją „Paguoda po rūpesčių“ (Konsolacja po kłopotach), o Nesvyžiaus ordinato Jonušo Radvilos vardinių proga – komediją „Iš akių gimsta meilė“ (Z oczu się miłość rodzi). Prabėgus aštuoneriems metams (1758) spektaklyje „Iš akių gimsta meilė“ Teofilė sėkmingai vaidino Doridę.  
     
Teofilė jau vaikystėje pasižymėjo energija, atkaklumu ir ryžtu. Tvirtas būdas atsiskleidė renkantis sutuoktinį: būdama 17 metų ji atstūmė Mscislavo vaivadaičio Jono Sapiegos ranką, 1758 m. nutraukė metus trukusias sužadėtuves su Juozapu Ževuskiu, vėliau atsisakė tekėti už pasipiršusio vyresniojo Ževuskio brolio Stanislovo ir už našlio, Lietuvos lauko etmono Mykolo Juozapo Masalskio. 1760 metais Teofilė atsisakė tekėti už Lietuvos pastalininkio Ignoto Paco. Tačiau po tėvo mirties Paco ketinimus gauti Radvilaitės ranką ėmė remti jos brolis Karolis Stanislovas. Teofilei buvo sunku atlaikyti ne tik brolio lėbavimus, bet ir su juo bendrą kalbą radusio Ignoto Paco priekabes, kuris vienų išgertuvių metu „bjauriai išplūdęs kunigaikštytę, nukreipė į ją strėles“. Martyno Matuševičiaus žodžiais, „Teofilę išgelbėjo tik pabėgimas“.
         
  Teofilė jau vaikystėje pasižymėjo energija, atkaklumu ir ryžtu.  
         

1764 m. tarpuvaldžio ir konfederacinių kovų metu Teofilė įsimylėjo neturtingą bajorą, Radvilų rūmų milicijos husarą Ignotą Feliksą Moravskį (1744–1790). Apie savo ryšį broliui Karoliui ji pranešė, kai šis grįžo po pralaimėto mūšio ties Slanimu (1764 m. birželio 26 d.). Kunigaikštis Karolis Stanislovas įtūžo, nenorėjo sutikti su nelygiomis vedybomis, tačiau kunigaikštytė, skubiai nuvykusi pas Lvovo archivyskupą Vaclovą Sierakauską, pareiškė, kad „jos tokia padėtis, kad tiesiog privalo tekėti už Moravskio“. Įsimylėjėliai gavo santuokos sakramentą, o 1765 m. pavasarį jiems gimė duktė Duklana. Dar po metų Teofilė pagimdė dukterį Kotryną, o 1767 m. – sūnų Karolį. Brolio įtikinėjimai palikti „tokį netinkamą“ vyrą ir anuliuoti vedybas rezultatų nedavė. Teofilė jam atsakė, jog „kadaise Radvilaitės jau buvo karalių motinos, o
 
Įdomybė
 
XVIII a. didikai vertino komfortą: Teofilė Konstancija Radvilaitė-Moravska  „kopė“ į Vezuvijų  raitomis ant mulo, o tą kelio atkarpą, kurios gyvūnas neįveikė, ji „nuėjo“ sėdėdama specialiuose neštuvuose; karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis „medžiojo“ iš narvų išleistus lokius, sėdėdamas pavėsinėje.
 
dabar – smulkių bajorų žmonos, nes reikia juk pasauliui, kad būtų valdinių daugiau nei ponų“. Santuoka atvėrė I. F. Moravskiui karjeros galimybes: 1768 m. jis tapo generolu majoru, 1777 m. – generolu leitenantu, 1783 m. – Lietuvos didžiuoju raštininku. Audringais Baro konfederacijos ir pirmojo padalijimo įteisinimo metais I. F. Moravskis vykdė emigracijoje buvusio Karolio Stanislovo pavedimus. Tikėtina, kad tam tikras užduotis atlikti buvo patikėta ir Teofilei Moravskai. 1773 metų gegužę ji iš Vilniaus per Karaliaučių vyko į  Dancingą (dab. Gdanskas, Lenkija), o iš jo – į Strasbūrą, kur susitiko su penkerius metus nematytu broliu. Vėliau metus tęsė kelionę po Europą, įspūdžius aprašė dienoraštyje.
Keliautojos dienoraštis
Kelionės metu Teofilė Moravska aplankė vokiečių valstybes, Šveicariją, Prancūziją. Du mėnesius buvo Paryžiuje, iš kurio 1773–1774 m. sandūroje išvyko į Italiją. Keliavo po Šiaurės Italiją, aplankė Romą, Neapolį, Veneciją. Per Tirolį nuvyko į Austriją. 1774 metų birželį lankėsi Vienoje. Teofilės Moravskos kelionės maršrutas nebuvo atsitiktinis. Maršrutą ji sudarė, naudodamasi kitų keliautojų aprašymais ir geografijos leidiniais. Dienoraštis atskleidžia jos meilę teatrui ir pažinimo aistrą: Teofilė lankė kultūros ir istorijos paminklus, o dienoraštyje rašė: „Laiką Romoje, neskaitant būtino poilsiui ir maistui, skiriu neišgarsintų įdomybių apžiūrėjimui.“ Ji apgailestavo, kad yra priversta „daryti draugiškumo vizitus, ypač tiems asmenims, pas kuriuos dėl jų statuso nenuvykti negalima“, nors tą laiką mieliau būtų skyrusi
         
  Aprašydama kopimą į Vezuvijų, T. Moravska pasigyrė, kad jai „pavyko užkopti į tokį aukštį, į kurį ne kiekvienas vyriškis yra pakilęs“.   
         
Neapolio apylinkėms. Aprašydama kopimą į Vezuvijų, T. Moravska pasigyrė, kad jai „pavyko užkopti į tokį aukštį, į kurį ne kiekvienas vyriškis yra pakilęs“. Kunigaikštytės „kopimas“ į kalną buvo kelionė raitomis ant mulo, o tą kelio atkarpą, kurios gyvūnas neįveikė, ji „nuėjo“ sėdėdama specialiuose neštuvuose. Raita ant mulo ji įveikė ir sudėtingą Mont Cenis perėją Alpių kalnuose. Įspūdžius aštrino ir siaubą kėlė ne tik sunkiai sniegu klampojantis mulas, bet ir tai, kad 1774 m. sausio pabaigoje kalnų perėją keliautojai pasiekė jau sutemus. Kiek paminklų kunigaikštytė aplankė ir kokį atstumą nuėjo „pasivaikščiojimų kalnuose metu“, sunku pasakyti. Dienoraštyje minima, kad grįžtant iš Neapolio į Romą, keliautojai buvo priversti dalį kelio įveikti pėsčiomis. Tačiau toks keliavimo būdas T. Moravskos nedžiugino. Ji pažymėjo: „Po tuos bjaurius kalniukus tiek prisivaikščiojome, kad kojas atmušė.“
     
  Didžiausią įspūdį keliautojai paliko apsilankymas Pompėjuose, kur sistemingi kasinėjimai buvo pradėti dar 1748 m., bet tik nuo 1760 m. imta objektus palikti atkastus, o gruntą išvežti už miesto teritorijos. Teofilę Moravską sužavėjo senojo miesto architektūra: taisyklingai išplanuotos gatvės, šaligatviai ir freskomis puošti namai. Teofilė Moravska stebėjosi sudėtingais kasinėjimų darbais: „Jau dvidešimt metų dirbama, o dar tik vieną didžiąją ir kelias mažas gatveles atkasti pavyko.“  
     
Teofilės Moravskos įdomybių muziejus
Grįžusi į Lietuvą, T. Moravska įsijungė į masonų ložės veiklą. Nuo 1781 m. ji priklausė Vilniuje veikusiai moterų ložei „Tobula ištikimybė“. Savo rūmuose Vilniuje ji įsteigė gamtos paminklų ir iš užsienio parvežtų suvenyrų (akmenų, brangiųjų metalų, kriauklių, venecijietiškų gondolų modelių) kabinetą, kuriame vertybių užsukdavo pažiūrėti nemažai lankytojų. Tačiau daugiausia laiko leisdavo savo dvaruose Bielicoje ir Zaušėje netoli Nesvyžiaus. Būtent čia 1784 m. rugsėjį ji priėmė karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį. Tąkart po dvi dienas trukusių priėmimų ir pokylių Nesvyžiuje, kur Teofilė supažindino valdovą su didžiosios rūmų salės freskomis, valdovas nuvyko į Moravskių rezidenciją Zaušėje: „Po pietų vyko lokių medžioklė: jie buvo išleidžiami iš narvų, o karalius šaudė juos iš pavėsinės. Vakare vyko koncertas, didelis balius ir vakarienė.“
1790 m. palaidojusi vyrą, T. Moravska ilgai nenašlavo. Netrukus ji ištekėjo už jauno Lietuvos tautinės kavalerijos rotmistro Jono Tado Rozvadovskio (1769–1849). Mirė sulaukusi 80 metų.
 
Ramunė Šmigelskytė-Stukienė
Diariusz podróży europejskiej w latach 1773–1774. Teofila Konstancja z Radziwiłłów Morawska. Wste̜p i opracowanie Bogdan Rok, Wrocław, 2002.