Mokslas, technologijos / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Teritorijų veidrodžiai – LDK žemių žemėlapiai

Žemėlapiai ir planai – teritorinę nuosavybę įtvirtinantys dokumentai
XV a. antroje pusėje ir XVI a. LDK sparčiai vyko vidinė kolonizacija. Žemių valdų ribų teisinė neliečiamybė buvo viena svarbiausių žemės nuosavybės apsaugos formų. XVI a. Lietuvos Statutuose ypač didelis dėmesys skirtas žemių ribų nustatymo ir apsaugos klausimams, ginčų dėl ribų sprendimams. Ribos būdavo aprašomos, jei jas nustatydavo teismas.
         
  XVI–XVII a. formavosi tradicija braižyti planus arba nedidelių vietovių žemėlapius.  
         
Kitu atveju, patiems gyventojams susitarus dėl jų ir parengus riboženklių aprašą, neretai būdavo kreipiamasi į valstybės pareigūną, prašant patvirtinti ribų nustatymo sutartį. Tokie dokumentai buvo svarūs žemės nuosavybės įrodymo šaltiniai. XVI–XVII a. formavosi tradicija individualių žemių ribas ne tik aprašyti, bet ir braižyti planus arba nedidelių vietovių žemėlapius. Ribos buvo papildomai dokumentuojamos, brėžiniai turėjo juridinę galią. Reikia manyti, jog žemių planų arba žemėlapių parengimas kainavo brangiai, nes reikėjo samdyti išsilavinusius specialistus. Valdų ribų ženklinimas ir aprašų parengimas buvo brangi paslauga.
     
  Lietuvos Statutuose minima, jog kiekvieno didelio „kampinio“ lauko riboženklio – žemių kauburio – supylimas kainavo po 24 lietuviškus grašius, o vidurinio ar mažesnio supylimas – po 12 grašių; vienas raštas kainavo 2 grašius, įrašymas į teismo knygą – 1 grašį. Todėl žemėlapio ar plano parengimą galėjo įpirkti tik pasiturintys asmenys.  
     
Ankstyviausi žinomi XVI a. žemėlapiai vaizdavo LDK priklausiusias Palenkės žemės. Šiose teritorijose buvo daug dykrų, kurias XVI a. gyventojai intensyviai kolonizavo. 1536 metais tarp karalienės Bonos Sforzos ir Jono Radvilos kilo ginčas, nes pastarasis nelegaliai kolonizavo karalienei priklausiusias Palenkės dykras. Tikėtina, jog dėl šios ir kitų priežasčių Bona Sforza ir LDK didikai galėjo inicijuoti Palenkės teritorijų žemėlapių sukūrimą. Egzistavo praktika parengti valstybių pasienių teritorijų arba sienų žemėlapius, dėl kurių tarp šalių kildavo ginčai. Daugiau įvairių LDK dvarų ir žemių valdų planų atsirado XVII amžiuje. Štai 1641 m. nubraižytas Vilniaus Bazilijonų vienuolyno valdų prie Šumsko planas. Žemių planai ir žemėlapiai buvo braižomi, sudarant inventorius. 1682 metais rengiant Brančicų dvaro (į pietus nuo Slucko) inventorių, nubraižyti net 4 planai.
Vietovių vaizdai ir istorinės žinios žemėlapiuose
Kai kurie XVI a. LDK žemių planai ir žemėlapiai – kuklūs ir nesudėtingi. Viename ankstyviausių XVI a. 3–4 dešimtmečio plane vaizduojama Palenkės dykra. Dokumentas – didelio formato, jis neturi spalvinės gamos, jame nepažymėti pasaulio krypčių orientyrai. Abstrakčiai pavaizduoti didesni vandens telkiniai, o pailgos linijos žymėjo upes. Simboliais girios nepavaizduotos, tik užrašyti jų pavadinimai. Atskirai plane nubrėžta išilginė linija, kuri pavadinta „Vytauto keliu“. Tikrovė išreikšta itin sąlygiškai.
         
  Galima rasti itin puošnių ir meniškų žemių planų bei žemėlapių.  
         
Panašių, kuklios grafikos valdų žemėlapių ir planų galima rasti XVII amžiuje. Pasitaiko, kai žemių valdų rėžiai subraižomi linijomis, įterpiant tam tikrus pavadinimus ar paaiškinimus, net nepažymint pasaulio krypčių. Tačiau galima rasti ir itin puošnių ir meniškų žemių planų bei žemėlapių. Keli XVI a. antros pusės Palenkės žemėlapiai pasižymi itin gausia simbolika ir spalvų gama. Dažniausiai valdų žemėlapiuose būdavo pažymimos pasaulio kryptys, kai kuriuose XVII a. žemėlapiuose – legendos, o erdvės vaizduotos labai realistiškai. Tai rodė, jog žemėlapio sudarytojas gerai pažinojo kraštą. Paprastai žemėlapių paskirtį žymėdavo jų centre pavaizduoti simboliai. Jei žemėlapio paskirtis – žemių valdų ribų vaizdavimas, jo centre būdavo pavaizduoti žemių savininkų riboženkliai, kartais net užrašyta, kieno tai ribos. Jei žemių planas išreikšdavo valdos teritorinę kaitą, tai būdavo detaliai pažymimos ribos, skirtingomis spalvomis arba ženklais parodoma, kaip ir į kurią pusę plėtėsi arba „traukėsi“ plotas. Dažnai plane pažymima, kokią vaizduojamo ploto dalį sudarė miškas, kokią – kultūriniai laukai. Šiuose XVI–XVII a. dokumentuose gerai matomas gyvenviečių išsidėstymas, vaizduojamos architektūrinės detalės leidžia suprasti, kaimą ar miestelį norėta vaizduoti.
         
  Beveik visada nurodomi kaimus ir didesnes gyvenvietes jungę keliai, tiltai per upes.  
         
Tai ypač pabrėžia kyšantys bažnyčių arba vienuolynų bokštai. Jei planas didesnio „mastelio“, būdavo piešiama ir visa bažnyčia. Žemėlapiuose vaizduojama gyvenvietė, apjuosta gynybine siena, arba šalimais stūksanti kalva galėjo reikšti įtvirtinimus arba pilį. Dažnai būdavo pažymimi vandens malūnai. Žemėlapiuose beveik visada nurodomi kaimus ir didesnes gyvenvietes jungę keliai (kartais užrašomi jų pavadinimai), tiltai per upes. Prie kelių pasitaiko pavaizduotų karčiamų. Tokiu būdu atsiskleidžiami gyvenviečių komunikavimo bruožai.
     
  XVI–XVII a. žemėlapių ir žemių planų kūrėjai pabrėždavo miško ar ežero teikiama naudą. Kartais miške būdavo vaizduojamas bėgantis elnias, bičių drevė medyje ir medaus ieškotojas, ežero valtyje sėdintis žvejys. Pagal vaizduojamus ūkio padargus galima numanyti, kokias kultūras augino žemdirbiai. Kartais išskiriamos dirbamos žemės arba pelkės  
     
Žemėlapių kūrimo mokslas ir menas
Žemėlapiai ir jų simboliai išreikšdavo to meto žmonių erdvės suvokimą, žinių apie teritorijas gausą. Todėl jų kūrėjai (specialistai) turėjo pasižymėti meniniais sugebėjimais.
         
  Žemėlapiai išreiškia to meto žmonių erdvės suvokimą.  
         
Ruošdamiesi darbui jie pirmiausiai rinkdavo žinias apie teritoriją, jos geografines ypatybes. Būdavo naudojamasi anksčiau sukurtais žemių planais, susipažįstama su žemių ribų aprašais, konsultuojamasi su vietos gyventojais. Žemėlapiai braižyti keliais būdais. Jei būdavo didelis popieriaus lakštas, tai dažniausiai apie jį eita ratu; visi simboliai būdavo orientuoti į centrą. Dalis žemėlapių būdavo vienakrypčiai, pvz., visi simboliai orientuoti pietų kryptimi. Pasitaikydavo dviejų krypčių žemėlapių, kai simboliai būdavo išdėstyti, pvz., šiaurės ir rytų kryptimis. Ilgainiui žemėlapių rengimas tobulėjo, buvo geometriškai tiksliau išreiškiamos erdvės, matematiškai tiksliau apskaičiuojami jų parametrai, meniškiau apipavidalinami.
 
Tomas Čelkis

Literatūra: R. Ragauskienė, D. Karvelis, 1645 m. Juzefo Naronovičiaus-Narosnkio Biržų kunigaikštystės žemėlapis. Radvilų valdos istorija ir kartografija. Vilnius, 1997.