Asmenybės / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Tėvynės išdavyste ir kitomis aferomis išgarsėjęs XVI a. LDK didikas Grigalius Astikas

LDK didikas Grigalius Astikas (apie 1535–1580) į istoriją pateko kaip Tėvynės išdavikas, siekęs materialinės naudos ir pakenkęs valstybei. Greta įvykdytų kriminalinio pobūdžio nusikaltimų jis Livonijos karo metu buvo apkaltintas šnipinėjimu Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivanui IV naudai ir sąmokslo prieš valdovą organizavimu. Išaiškinus nusikalstamą veiką, G. Astikas buvo suimtas ir greitai nubaustas mirtimi. Jo atvejis yra išskirtinis lietuvių išdavysčių maskvėnų naudai istorijoje. Toks poelgis nesulaukė pritarimo to meto visuomenėje.
Trečias brolis Grigalius
„Didvyris“ nebuvo paprastas bajoras, jis kilo iš senos lietuvių kilmės didikų Astikų giminės. Astikai įtaka valstybėje ypač išsiskyrė XIV a. pab. – XVI a. pradžioje. Vytauto laikų diduomenės atstovas, valdovo patarėjas Vilniaus kaštelionas Kristinas Astikas († 1442) buvo bendras Astikų ir Radvilų pirmtakas. Jo anūkas (o Grigaliaus senelis) Grigalius Astikas († 1519) tapo Trakų vaivada. Dėdė Stanislovas Astikas († 1519) buvo Polocko vaivada, dar aukštesnę karjerą padaryti jam sutrukdė tik netikėta mirtis. Kitas Grigaliaus vardą turėjęs dėdė († 1557) pasižymėjo konfliktišku būdu ir intrigomis dvare, tačiau pakartojo prosenelio politinę karjerą – ėjo antras pagal svarbą valstybėje Vilniaus kašteliono pareigas. Bene mažiausiai šeimoje pasiekė „herojaus“ tėvas – valdovo maršalka Jurgis Astikas († 1546). Tačiau sukauptais turtais (ypač po sėkmingų vedybų su kunigaikščių Mstislavlių Zaslavskių giminės atstove Marina) išsiskyrė iš brolių. 1528 metais jis vienas į karą išrengė net 131 raitelį.
     
  Iš trijų pilnametystės sulaukusių Jurgio sūnų tik vidurinysis, pirmasis giminėje perėjęs iš katalikybės į protestantizmą, Jurgis Astikas (apie 1530–1579) pasiekė daugiausia. Buvusį Mstislavlio ir Breslaujos seniūną 1578 m. Steponas Batoras paskyrė Lietuvai nepriklausančio Smolensko vaivada, kaip kompensaciją sumokėdamas didžiulę sumą pinigų. Vaivados ekonominį pajėgumą iškalbingai bylojo 1567 m. išrengti 141 raiteliai ir 35 pėstininkai (net visi Breslaujos pavieto bajorai tiek išrengti karių negalėjo). Dar vienas brolis Mikalojus († 1565) buvo kelių seniūnijų valdytojas ir LDK raitosios kariuomenės rotmistras.  
     
Jauniausias Jurgio brolis Grigalius karjeros nepadarė, visą gyvenimą liko kukliu valdovo dvarioniu. Mėgdamas prabangų ir laisvą gyvenimą, išlaidūnas greitai prarado ir didžiąją dalį tėvoninių valdų. Jam liko tik dalis tėvoninės Aluntos ir Šetekšna, mūrnamis Vilniuje (dab. Didžioji g. 7). Dar tris valdas jis įkeitė. Todėl 1567 m. kariuomenei G. Astikas išrengė dešimt kartų mažesnį raitelių būrį nei brolis Jurgis – 12 raitelių ir 6 pėstininkus. Po kelerių metų trukusios santuokos su Vitebsko vaivadaite Jadvyga Nasilovska dėl kitos moters jis paliko žmoną ir mažametį  sūnų Joną.  G. Astikas turėjo didelių skolų. Siekdamas pajamų, bylinėjosi su savo valdų kaimynais, užpuldinėjo ir atiminėjo jų žemes.
         
  Mėgdamas prabangų ir laisvą gyvenimą, išlaidūnas greitai prarado ir didžiąją dalį tėvoninių valdų.  
         
Prasidėjus bekaralmečiui (tarpuvaldžiui), savo valdoje Kavarske įkūrė kalyklą, kur kaldino padirbtus pinigus. Sudėtingą G. Astiko likimą poemoje aprašęs vilnietis poetas Stanislovas Laurencijus teigė, kad didikas, bijodamas išdavystės, liepė nužudyti kalykloje dirbusius juvelyrus ir kitus meistrus. Nevengė klastoti senatorių parašų ir antspaudų – tokiais iš dalies falsifikuotais dokumentais G. Astikas naudojosi teismo procesuose. Po brolio Jurgio mirties jo našlei G. Astikas pateikė sufalsifikuotą 20 000 kapų grašių skolaraštį, reikalavo atiduoti dalį valdų.       
Bene garsiausias LDK nedorėlis
Per bekaralmečius G. Astikas rėmė Riurikaičių išrinkimą į LDK sostą. Už paramą iš Maskvos didžiojo kunigaikščio tikėjosi gauti Kovelį, Bielską ir dvaro etmono pareigas. 1580 metų pavasarį ruošiantis Lietuvos kariuomenei žygiuoti į Velikije Luki, prisidengęs prekyba su Maskvos pirkliais, bendradarbiavo su Ivano IV pasiuntiniu Grigorijumi Naščokinu.
         
  Nors viešumoje buvo kalbama, kad laiškuose Grigalius žadėjo Ivanui IV pats nužudyti karalių, tokių laiškų nerasta.  
         
Tai sužinojęs Lenkijos pataurininkis Andrejus Zebžidovskis perspėjo Steponą Batorą. Vyko karas, todėl karalius, pasitaręs su keliais LDK senatoriais, nutarė suimti didiką.
 
Įdomybė
 
Įtakingos Astikų giminės „balta varna“ Grigalius Astikas (apie 1535–1580) į istoriją pateko kaip Tėvynės išdavikas, pinigų ir dokumentų klastotojas, įvairiausių aferų sumanytojas ir dalyvis. Pričiuptam didikui Vilniaus turgaus aikštėje atlikta egzekucija buvo precedento neturintis atvejis, kuomet mirties bausmė viešai įvykdyta tokio rango bajorijos atstovui.
 
G. Astiką sulaikė Trakuose ir pervežė į Vilnių.
Netrukus iškilo faktai apie G. Astiko kalyklą Kavarske. Po atliktos revizijos dvare buvo rasti įrengimai monetoms kalti, padirbti spaudai, nemažai tuščių blankų su padirbtais senatorių antspaudais ir parašais. Kai kuriuos kaltinimus po kankinimų patvirtino suimtas Grigaliaus tarnas Baltramiejus, kuris vežė didiko laiškus Ivanui IV. Nors viešumoje buvo kalbama, kad laiškuose Grigalius žadėjo Ivanui IV pats nužudyti karalių, tokių laiškų nerasta. Bylos prieš G. Astiką tyrimas vyko sparčiai. G. Astikas iš pradžių savo kaltės nepripažino ir teigė esąs suimtas neteisėtai, be teismo sprendimo. O su Ivano IV pasiuntiniu jis esą palaikė tik prekybinius ryšius. Stepono Batoro vadovaujama karo taryba nusprendė nusikaltimo įrodymais laikyti Kavarsko dvare rastus įkalčius. Tikėdamasis didesnės malonės, G. Astikas prisipažino dėl išdavystės, teigė, kad taip padarė prislėgtas skurdo ir skolų.    
Iki šiol neaišku, kokias žinias perdavė didikas maskvėnams: galbūt apie LDK kariuomenės dislokacijos vietą ir karių skaičių, o gal informaciją apie Stepono Batoro ir jo nedidelės palydos buvimo vietą ir laiką. 1580 metų birželio 15 d. Steponas Batoras pasirašė nuosprendį didiko byloje. Jį apkaltino kelių II Lietuvos Statuto straipsnių pažeidimais: valdovo majestoto įžeidimu ir išdavyste, pinigų padirbinėjimu ir dokumentų klastojimu. G. Astikas nuteistas mirties bausme. Nuosprendis įvykdytas Vilniaus turgaus aikštėje po trijų dienų. Tai buvo precedento neturintis atvejis, kuomet mirties bausmė viešai įvykdyta tokio rango bajorijos atstovui. Didžioji dalis didiko turtų buvo konfiskuota, G. Astiko valdos LDK pavietuose teko įvairiems Livonijos kare nusipelniusiems bajorams ir didikams.
     
  Beje, vienintelis iš Astikų giminės likęs Grigaliaus sūnus, Vilniaus žemės teisėjas Jonas Astikas buvo pripažintas nekaltu dėl tėvo padaryto nusikaltimo. Jam pavyko susigrąžinti nemažai tėvoninių valdų. Nepalikęs palikuonių, 1611 m. jis mirė. Taip užgeso Astikų giminė.  
     

Raimonda Ragauskienė
M. Łowmiańska, Hrehory Ościk i jego zdrada w roku 1580, Księga pamiątkowa Koła Historyków Słuchaczy Uniwersytetu Stefana Batorego w Wilnie, Wilno, 1933, s. 32–51.