Europinis, pasaulinis kontekstas / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Tičino architektai ir skulptoriai Lietuvoje XVII a.

Baroko mecenatų užmojai į LDK atveda aukščiausio lygio menininkus
XV–XVI a. I-oje pusėje LDK dirbantys menininkai minimi retai. Iš šio laikotarpio yra išlikusių meno kūrinių, bažnyčių, pilių, tačiau jų autoriai nežinomi. Miestuose minimi negausūs tapytojai, auksakaliai, bet apie jų darbus nedaug ką galima pasakyti. Meninių užsakymų poreikis buvo nedidelis, mecenatystės apraiškos – pavienės. Nemaža menininkų grupė buvo atvykus XVI a. viduryje, Žygimanto Augusto iniciatyva perstatant Valdovų rūmus Vilniuje, tačiau išlikusių šio laiko darbų nėra daug (pvz., vyskupo Pauliaus Alšėniškio antkapis). Situacija keitėsi XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje. LDK kancleris Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis perstatė Nesvyžiaus miestą, įrengė prašmatnią rezidenciją, įsteigė kelis vienuolynus.
         
  1610 metais Vilniuje gaisrui nuniokojus Valdovų rūmus, imtasu jų rekonstrukcijos.  
         
Vykdant šiuos darbus LDK didiko iniciatyva buvo pakviestas ne vienas talentingas architektas, skulptorius, tapytojas. 1610 metais Vilniuje gaisrui nuniokojus Valdovų rūmus, imtasi jų rekonstrukcijos, pastatyta karališka Šv. Kazimiero koplyčia prie Vilniaus katedros. Šiems darbams pasitelkti geriausi tuo metu valdovų Zigmanto Vazos ir Vladislovo Vazos menininkai. XVII ir XVIII amžiai meninių užsakymų požiūriu skiriasi nuo ankstesnio laikotarpio. Tuo metu noriai naudotasi valdovų menininkų paslaugomis, pavienius dailininkus ir architektus kvietėsi didikai.
     
  XVI a. pabaigoje LDK pasirodė pirmieji menininkai, kilę iš Tičino kantono apylinkių, išsidėsčiusių aplink Lugano ežerą. Vienas pirmųjų buvo jėzuitas architektas Giovanni Maria Bernardoni, atvykęs vykdyti M. K. Radvilos Našlaitėlio sumanymą pastatyti Nesvyžiuje jėzuitų vienuolyną ir bažnyčią. Mecenatui reikėjo susipažinusio su meninėmis naujovėmis architekto, todėl Radvila Našlaitėlis pasirūpino, kad Bernardoni, kilęs iš Lugano miesto, pas jį užtruktų ilgiau. Per 13 metų, kiek jėzuitas architektas praleido Nesvyžiuje, jis pastatė pirmąją barokinę LDK jėzuitų Dievo Kūno bažnyčią ir (arba talkino projektuojant) dar 10 kitų Radvilos Našlaitėlio statomų bažnyčių ir vienuolynų.  
     
Tičino architektų meninis palikimas
Ne mažiau baroko menines formas populiarino broliai Jacopo ir Constante Tencallos, dirbę Vilniuje XVII a. III-iame ir IV-ame dešimtmetyje. Jie atvyko statyti ir dekoruoti karališkąją Šv. Kazimiero koplyčią prie Vilniaus katedros, vėliau atliko ir LDK didikų užsakymus. Jei Jacopo daugiau dirbo atskiriems užsakovams Lietuvoje, Lenkijoje ir Austrijoje, tai Constante iki gyvenimo pabaigos (m. 1646) liko susietas su ATR valdovo dvaru. Iš Bisonės miestelio Tičino kantone kilusius brolius pakvietė dėdė, tuometinis Zigmanto Vazos pagrindinis architektas (jam priskiriamas ir Šv. Kazimiero koplyčios projektas) Matteo Castello (m. 1632). Čia susiduriame su giminaičių, pažįstamų, kaimynų įtraukimo į meno rinką pavyzdžiu, kurių vėliau LDK sutinkamas ne vienas.
 
Įdomybė
 
Šv.Kazimiero koplyčios Vilniaus katedroje projekto autorius, architektas Matteo Castello  – bene pirmas architektas Lenkijoje ir LDK, kuris aukšto lygio architekto vardą pelnė Italijoje. Romoje jis dirbo kartu su baroko architektūros pradininku Carlo Maderna, kaip ir M.Castello, kilusiu iš Lugano ežero apylinkių.
 
Iš tų pačių vietovių kilo architektai Giacomo Dela Porta (m. 1602), Domenico Fontana (m. 1607) ir Francesco Boromini (m. 1667), svariai prisidėję prie barokinės Romos architektūros kūrimo.
Aktyviai kvietė giminaičius ir XVII a. vid. į Lenkiją atvykęs architektas Isidoro Affaitatti, greitai radęs užsakymų valdovo aplinkoje. Netrukus čia atvyko jo sesers sūnūs architektai Carlo ir Francesco Ceroni, o į Pažaislyje darbuotis pradėjo iš Albogasio kilęs dukterėčios vyras Pietro Puttini su broliu Carlu Puttini. Pastarųjų iniciatyva, tikriausiai, dekoruoti Pažaislio bažnyčią stiuko lipdyba atvyko jų miestelio kaimynas Giovanni Battista Merli. Beveik tuo pat metu atvyko Tičino kantono gyventojai Giovanni Pietro Perti ir Giovanni Maria Galli, kurie 8 metus stiuko lipdyba puošė Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Jų duetas, kuris nėra unikalus meno istorijoje (retsykiais kartu vieną projektą vykdantys skirtingi menininkai sutinkami), dalinosi darbus: vienas lipdė figūras, kitas – ornamentus ir puošnų foną.
Tičino fenomenas: mažytė gyvenvietė išugdė šimtus garsių menininkų
Pavyzdžių, kai menininkai atvyksta iš Tičino kantono, randame ir vėliau (gal mažesniu skaičiumi). Visi minėti dailininkai ir architektai – aukščiausio lygio, galėję rasti užsakymų įvairiuose Europos miestuose (kai kurie jų po darbo LDK taip ir padarė) bei prisidėję prie barokinio meno kūrimo mūsų kraštuose.
         
  Dailininkai ir architektai, prisidėję prie barokinio meno kūrimo LDK, buvo aukščiausio lygio.  
         
Įdomi yra Lugano ežero pakrančių, iš kurio jie visi kilo, geografija. Didžioji jo dalis priklausė Tičino kantonui Šveicarijoje, kita – Lombardijai Italijoje ir ribojosi su Komo ežeru bei Komo vietovėmis (todėl kartais atvykėliai vadinami komaskais). Vietovės aplink Lugano ežerą – miškingos ir uolėtos, žemdirbystei netinkamos, sunkiai pasiekiamos. Populiariausias susisiekimas – vandens kelias. Miesteliai maži. Dar ir šiandien juose gyventojų skaičius neviršija tūkstančio. O XVII a. miesteliuose gyveno vos keli šimtai žmonių. Todėl fenomenas, kad iš tokios nedidelės vietovės po visą Europą pasklido šimtai aukščiausio lygio menininkų – architektų ir skulptorių. Ta banga neaplenkė ir LDK, palikusi čia ryškų meninį pėdsaką.
 
Mindaugas Paknys