Valstybė ir politika / XV-XVI a.
Grįžti

Titulinės pareigybės valdovo dvare: taurininkas, stalininkas, raikytojas

XIV a. vid. vokiečių teologas ir filosofas Konradas iš Megenbergo veikale „Ekonomika“ pažymėjo, kad karalius ir kunigaikščius iš kitų senjorų išskiria išplėtota dvaro organizacija. Dvaro struktūra su dvaro pareigybių sistema Vakarų Europoje susiformavo brandžiaisiais viduramžiais, tačiau jos ištakos siekia dar frankų valdovų laikus. Dvaro pareigybės kilo iš valdovų namų ūkio, o
 
Įdomybė
 
Vytautui Didžiajam pertvarkius dvaro organizaciją pagal europinį modelį, pareigybių hierarchijos viršūnėje atsidūrė maršalas (maršalka), kuriuo tapo didikas Stanislovas Čupurna, savo tėvonines valdas turėjęs Šalčininkų krašte. Vėlyvaisiais viduramžiais maršalo pareigybė buvo netekusi savo pirminės reikšmės (frankų laikais marescalcus reiškė arklidininką) – tuo metu maršalas iš esmės buvo vyriausias dvaro reikalų tvarkytojas.
 
svarbiausias lūžis įvyko šioms tarnyboms virtus titulinėmis ir jų vykdymą patikėjus ne namų tarnams, bet diduomenės atstovams. Tokią situaciją sutinkame Karolingų laikais, kuomet dvaro pareigybės reiškė ne tarnų funkcijas, o atskirų didikų titulus. Tuomet dar neegzistavo nustatytas dvaro pareigybių skaičius: štai Hinkmaro iš Reimso kūrinyje išskiriamos aštuonios pareigybės, kitur galima rasti ir daugiau pavadinimų. Vis dėlto Karolio Didžiojo ir jo įpėdinių dvaras su dvaro pareigūnų organizacija bei dvaro koplyčia tapo pavyzdžiu vėlesnių Europos karalių ir kunigaikščių dvarams. XI–XII a. Šventosios Romos imperijoje ir kitose Europos valstybėse įsitvirtino keturių pagrindinių dvaro pareigybių modelis: kamarininkas/iždininkas (camerarius), stalininkas (dapifer), taurininkas arba senešalas (pincerna) ir maršalas (marschalcus). XIII a. dvaro pareigybių sąraše atsirado virtuvininkas (magister coquinae) ir dvaro magistras (magister curiae), tapęs vyriausiuoju dvaro pareigūnu. Visos šios pareigybės buvo titulinės, kai kur jos buvo net paveldimos, tuo tarpu kasdienines funkcijas dvare vykdė žemesnės kilmės tarnybiniai žmonės. Tokia pagrindinių dvaro pareigybių organizacinė struktūra su lokaliniais ypatumais egzistavo visoje krikščioniškoje Europoje ir buvo suverenaus valdovo dvaro skiriamasis bruožas. 
Pareigos tampa pareigybėmis
Taip buvo ir XIV a. pab., kai po šalies krikšto Lietuvoje intensyvėjo europinių politinių ir socialinių struktūrų perėmimas bei didžiojo kunigaikščio dvare atsirado pirmosios užuominos apie titulines pareigybes. Įvairių valdovo dvaro tarnybų būta ir iki krikšto, tačiau Lietuvos valdovų aplinkos žmonės ankstesniuose šaltiniuose paprastai apibūdinami pagal jų atliekamas karines, ūkines ar diplomatines užduotis („pasiuntiniai“, „aprūpintojai“, „įgaliotiniai“ ir pan.). Ankstyviausiuose Lietuvos istoriografiniuose
         
  Europos valdovų dvaro ir pareigybinės organizacijos pavyzdžiu Lietuvoje institucinę dvaro struktūrą ėmė kurti Vytautas.  
         
kūriniuose minimi žemos kilmės Algirdo ir Jogailos tarnai – kamarininkai („kambariniai“), sakalininkai, žibintininkai. Tik XIV a. II p. Podolę valdžiusių Gediminaičių kilmės kunigaikščių brolių Karijotaičių, kurie buvo užmezgę glaudžius santykius su Lenkijos ir Vengrijos karaliais, aplinkoje jau pasirodė keli vakarietiško tipo dvaro pareigūnai. Europos valdovų dvaro ir pareigybinės organizacijos pavyzdžiu Lietuvoje institucinę dvaro struktūrą ėmė kurti Vytautas. Turėdamas gyvenimo Vokiečių ordino valstybėje ir bendravimo su Europos kilmingaisiais (atvykstančiais dalyvauti reizuose į Lietuvą) patirties, jis aiškiai suvokė, kad personalinė dvaro organizacija yra būtinas suverenaus valdovo atributas, jo valdžios ženklas. Todėl nėra atsitiktinis dalykas, kad apie pirmąją dvaro pareigybę Lietuvoje išgirstame netrukus po to, kai 1392 m. Astravos sutarties pagrindu Vytautas galėjo pradėti stiprinti savo valdžią šalyje. 1395 m. šaltiniuose pasirodė Vytauto dvaro maršalas (maršalka), kuriuo tapo didikas Stanislovas Čupurna, savo tėvonines valdas turėjęs Šalčininkų krašte.
     
  Vėlyvaisiais viduramžiais maršalo pareigybė buvo netekusi savo pirminės reikšmės (frankų laikais marescalcus reiškė arklidininką). Tuo metu maršalas iš esmės buvo vyriausias dvaro reikalų tvarkytojas, todėl suprantama, kad jis pirmiausia paminėtas Vytauto aplinkoje.  
     
Europinio dvaro struktūros adaptacija
Kitos dvaro pareigybės Vytauto laikų šaltiniuose sutinkamos tik sporadiškai. Didžiojo kunigaikščio dvare dar nebuvo vedamos iždo pajamų ir išlaidų knygos, kurios yra pagrindinis šaltinis rekonstruojant dvarų vidinę organizaciją. Todėl šaltiniuose pirmąkart sutinkama pareigybė nerodo jos atsiradimo laiko. Tačiau net ir remiantis negausiais ir atsitiktiniais šaltiniais, Vytauto dvare atrandame visas (išskyrus stalininko) klasikines europinio dvaro pareigybes.
         
  Paprastai šias titulines dvaro pareigybes gaudavo žymesnių didikų giminių jaunesni nariai, pradedantys savo tarnybą ir pareigybinę karjerą valdovo dvare.  
         
Negana to, kaip ir daugelis kitų vėlyvųjų viduramžių karalių bei kunigaikščių Vytautas tradicinę dvaro pareigūnų sistemą kiek išplėtė: 1398 m. šaltiniuose pasirodė dvaro arklidininkas Jonas Nemira, 1409 m. – dvaro taurininkas Sudimantas ir virtuvininkas Mikalojus, 1413 m. – vėliavininkas Stanislovas Daugėla, 1428 m. – vyriausiasis kambarinis/kamarininkas Jurgis Strumila. Titulinių LDK valdovo dvaro pareigybių sistema galutinai susiklostė Kazimiero ir Aleksandro Jogailaičių laikais, kuomet šalia anksčiau žinomų dar prisidėjo stalininko (pirmasis Albertas Jonaitis Manvydas 1475 m.), raikytojo (Tautvilas Mantautaitis 1481 m.), kalavijininko (Albertas Ivaškevičius 1496 m.), medžioklio (Miška Vieštartaitis 1466 m.) pareigybės. Ilgainiui atsirado ir šių pareigūnų pavaduotojai – pataurininkas, pastalininkas ir kt. Paprastai šias titulines dvaro pareigybes gaudavo žymesnių didikų giminių jaunesni nariai, pradedantys savo tarnybą ir pareigybinę karjerą valdovo dvare.
     
  Sukūręs europiniuose dvaruose įprastą organizacinę tvarką, Vytautas aiškiai pademonstravo savo siekį priklausyti savarankiškų Europos karalių ir kunigaikščių šeimai. Nepaisant to, kad vėlesniais personalinės ir realios unijos su Lenkija metais Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras nustos savo reikšmės, sukurta titulinių pareigybių organizacija Didžiojoje Kunigaikštystėje išliks iki XVIII a. pabaigos padalijimų. Dar daugiau – analogiškos pareigybės ilgainiui atsiras žymesnių didikų dvaruose ir LDK bajorų pavietuose. Aišku, jos neturėjo nieko bendro su dvaro organizacija ir realiomis funkcijomis, jos veikiau atspindėjo bajorų norą dalyvauti spalvingame hierarchiniame pareigybių ir titulų pasaulyje. Todėl ir skaitome šaltiniuose apie Naugarduko stalininką ar Ašmenos raikytoją, kurie šiomis pareigybėmis, kad ir neturinčiomis jokių konkrečių užduočių ir teisių, bent šiek tiek išsiskyrė pavieto bajorų visuomenėje.  
     
Rimvydas Petrauskas
R. Petrauskas, Didžiojo kunigaikščio institucinio dvaro susiformavimas Lietuvoje (XIV a. pabaigoje – XV a. viduryje), in: Lietuvos istorijos metraštis 2005/1, Vilnius, 2006, p. 5–38.