Medicina, sveikata / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Traumos: nuo karinių konfliktų iki buitinių traumų

Dauguma žmonių
 
Įdomybė
 
XIV–XVIII a. vilniečių kaukolių tyrimai atskleidžia, kad traumos žymiai dažniau pasitaiko vyrų kaukolėse: kaukolės skliauto muštinės žaizdos – 3 kartus, o kirstinės – net 10 kartų dažniau nei moterims, tačiau veido traumos vyrams ir moterims nutikdavo vienodai dažnai.
 
bendruomenių, nežiūrint skirtingos socialinės sąrangos, jas supančios gamtinės aplinkos ar gyvenimo būdo, susiduria su bendruomenės viduje ar tarp bendruomenių vykstančia fizine konfrontacija ir smurtu. Archeologai ieško smurto, karybos ar fizinės konfrontacijos įrodymų praeityje, tirdami senovinius įtvirtinimus, ginklus ir ikonografinę medžiagą. Deja, tai leidžia atskleisti tik fizinės konfrontacijos ar smurto grėsmę, o ne jo pasekmes konkrečiai bendruomenei ar individui, todėl palaikų tyrimas yra vienintelis tiesioginis būdas sužinoti fizinės konfrontacijos ar smurto pasekmes konkrečios bendruomenės ar asmens gyvenime. Traumų tyrimai leidžia atskleisti konkrečių individų ir bendruomenių gyvenimo istoriją, visuomenės grupių fizinės veiklos, kasdienių darbų pobūdį, gydymą.
     
  Traumų pėdsakai – vieni dažniausių patologinių pokyčių, randamų praeityje gyvenusių žmonių palaikuose. Jų statistinė analizė leidžia susidaryti pilnesnį vaizdą apie šių žmonių gyvenimą ir jo pokyčius. Tokie pokyčiai nustatyti tiriant dar iki Antro pasaulinio karo surinktas vilniečių kaukoles (iš viso 1 501), saugomas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedroje. Nors tikslesnių istorinių ir archeologinių duomenų apie jas nėra, neabejotina, kad jos reprezentuoja XIV–XVIII a. Vilniaus gyventojus. Kaukolės sugrupuotos pagal jų radimo vietą prie Pranciškonų bažnyčios, Šv. Jonų bažnyčia, Sierakausko g., Jasinskio g., „jungtinė“ grupė (nedideli osariumai iš Šv. Onos g., Šv. Mykolo bažnyčios, Literatų g. ir kt.).  
     
Vyrus randai „puošė“ dažniau nei moteris
Traumos žymiai dažniau pasitaiko vyrų kaukolėse (1 pav.): kaukolės skliauto muštinės žaizdos – 3 kartus, o kirstinės – net 10 kartų dažniau nei moterims (skirtumai statistiškai patikimi), tačiau veido traumos vyrams ir moterims nutikdavo vienodai dažnai (skirtumas nepatikimas). Vyrai tris kartus dažniau patirdavo kaukolės skliauto traumas, lyginant su veido, o moterys – apylygiai.
Atskirų kaukolių grupių palyginimai atskleidė akivaizdžius skirtumus. „Senamiesčio“ grupėje (Pranciškonų, Šv. Jonų, „jungtinės“ grupės) bendras vyrų kaukolės traumų dažnumas kirstinių sužalojimų sąskaita (8,2 ir 0,2 proc.) žymiai didesnis negu „Naujamiesčio“ (Sierakausko ir Jasinskio g.).
         
  Vyrai tris kartus dažniau patirdavo kaukolės skliauto traumas, lyginant su veido, o moterys – apylygiai.  
         
Panašūs, nors ne tokie ryškūs, ir veido traumų skirtumai (3,3 ir 0,7 proc.. skirtumai statistiškai patikimi). Tuo tarpu moterų traumų sumažėjimas „Naujamiestyje“ nėra toks ženklus (plg. 2 ir 3 pav.). Išryškėjo dvi senkapių grupės: „Senamiestyje“ didesnis vyrų traumatizmas; tarp vyrų palaikų dominuoja kaukolės skliauto traumos, lyginant su veido; kaukolės skliaute dominuoja sužalojimai, padaryti aštriais įrankiais; veido traumos vienodai dažnai nutikdavo ir vyrams, ir moterims. „Naujamiestyje“ vyrų ir moterų skirtumai ne tokie ženklūs, nors tarp vyrų palaikų taip pat dominuoja skliauto traumos (lyginant su veido), tačiau jau muštinių sužalojimų sąskaita; moterų kaukolių traumų struktūra iš esmės nesiskiria nuo „Senamiesčio“.
Sunkiausios traumos – jaunystėje
Kuriuo gyvenimo tarpsniu vilniečiai patirdavo kaukolės sužalojimus? Palyginus traumų dažnumus vyrų „Senamiesčio“ ir „Naujamiesčio‘ dvejose amžiaus grupėse (iki 40 m. ir virš 40 m., 4 pav.), nustatyta, kad vyresnio amžiaus grupėje „Senamiestyje“ kaukolės skliauto traumų skaičius išauga nežymiai (skirtumai nepatikimi), o veido – smarkiai (daugiau kaip 7 kartus). Tai reikštų, kad „Senamiesčio“ vyrams galvos skliautas daugiausia būdavo sužalojamas jaunystėje, o vėliau likdavo randai visam gyvenimui. Veido traumos (daugiausia nosies lūžimai) nutikdavo visą gyvenimą. Statistiškai ženklių skirtumų „Naujamiestyje“ nerasta.
Taigi XIV–XVIII a. vilniečių vyrų ir moterų traumatizmas skyrėsi – vyrams dažniau buvo sužalojamas kaukolės skliautas; tuo tarpu veido traumos nutikdavo panašiai.
         
  Veido traumos (daugiau „buitinių“ konfliktų ar nelaimių pasekmė) kaupėsi per visą gyvenimą.  
         
Kaukolės skliautas aštriais įrankiais dažniausiai būdavo sužalojamas jaunystėje, o veidas – viso gyvenimo metu. Tarp vyrų išryškėjo ir „geografiniai“ skirtumai. „Senamiesčio“ vyrai (manytina, kad šios kaukolės reprezentuoja XIV–XVII a. vilniečius) patirdavo daugiau smurto, ypač jaunystėje, ir daugiau susijusio su „organizuoto“ (karinio) pobūdžio konfliktais (tai liudija kirstinių sužalojimų dažnumas), likdavo randų visą gyvenimą. Veido traumos (daugiau „buitinių“ konfliktų ar nelaimių pasekmė) kaupėsi per visą gyvenimą. Vyrų traumų „Naujamiestyje“ (XVII–XVIII a. medžiaga) sumažėjimas (pirmiausia – kaukolės skliauto sužalojimų aštriais įrankiais) liudija, jog gyvenimas tapo ramesniu ir „taikesniu“. Moterų gyvenimui prabėgant daugiausia namų ūkyje, visais laikotarpiais dominavo „buitinis“ traumatizmas.
 
Rimantas Jankauskas
Jankauskas R. Traumatic lesions of the 15th-18th century skull sample at Vilnius – A reflection of lifestyle changes? // Papers of the scientific session in Szeged (Hungary), 1990. – 1991. – P. 115–123.