Valstybė ir politika / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Trys Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimai

„Bekraujis“ Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimas tarp „Trijų juodųjų erelių sąjungos“ valstybių 1772–1795 metais buvo beprecedentis įvykis naujųjų laikų Europoje, šokiravęs to meto visuomenę. Suverenios valstybės „sukapojimas į dalis“ (pranc. démembrement), tenkinant didžiųjų monarchijų interesus, prieštaravo Europos valstybių, dar 1648 m. Vestfalijos taikos sutartimi įsipareigojusių gerbti kiekvienos šalies teritorijos suverenumą, politinei kultūrai ir praktikai. Šis įvykis ženklino senųjų tarpvalstybinių santykių ir feodalinės Europos „tarptautinės teisės“ irimo pradžią. Kita vertus, padalijimų metu buvo likviduota paskutinė neabsoliutinė valstybė Rytų Europoje, o jos visuomenei užkirstas kelias įgyvendinti visuomeninius ir politinius pertvarkymus, vedančius į modernios valstybės ir visuomenės modelio įtvirtinimą. Abiejų Tautų Respublikos (ATR) sunaikinimas sulėtino modernizacijos procesus ne tik jos žemėse. Jis leido „šalims padalytojoms“ – Rusijai, Prūsijai ir Austrijai – apsaugoti savo įtakos zonas nuo politinių pokyčių dar ilgai po Prancūzijos revoliucijos epochos.
 
Mirtinas smūgis prieš naują aušrą
„Trijų juodųjų erelių sąjunga“, sudaryta 1732 m. tarp Šventosios Romos imperijos (Austrijos), Rusijos ir Prūsijos, siekiant suderinti ATR sosto įpėdinystės klausimą, kartu kėlė tikslą priešintis ATR vidaus pertvarkymams bei užkirsti kelią politiniam ir kariniam valstybės stiprinimui. Todėl bet kokie mėginimai reformuoti Lenkijos ir Lietuvos valstybę sulaukdavo šių valstybių pasipriešinimo. „Trijų juodųjų erelių“ sąjungos politika tęsė XVIII a. pr. pasirašytus Prūsijos ir Rusijos susitarimus išlaikyti nepakeistą Lenkijos ir Lietuvos valstybės vidaus sąrangą (ši nuostata buvo patvirtinta 1720, 1726, 1729 m. Rusijos ir Prūsijos sutartimis, o atnaujinta 1764 m. sutartimi). Nors de facto egzistavo protektoratas (kiekvieną kartą, mėginant keisti politinę ATR padėtį, kildavo valstybių,
         
  1766–1764 metais ATR vidaus reformos ir pastangos stiprinti valstybę paakino Rusiją, Prūsiją ir Austriją apsispręsti dėl padalijimo sutarties pasirašymo.  
         
siekiančių Lenkijoje ir Lietuvoje išlaikyti status quo, intervencijos pavojus), tačiau pagal to meto tarptautinę teisę užsienio valstybių garantijos negalėjo būti formaliai bei vienareikšmiškai laikomos Lenkijos ir Lietuvos valstybės suverenumo apribojimu.
ATR padalijimo projektai tapo realūs, kai 1768–1772 m. krizės laikotarpiu nustojo veikęs „Trijų juodųjų erelių“ protektoratas ir jį pakeitė „bendros politikos padalijimo atžvilgiu“ sistema. 1766–1764 metais ATR vidaus reformos ir pastangos stiprinti valstybę paakino Rusiją, Prūsiją ir Austriją apsispręsti dėl padalijimo sutarties pasirašymo.
Didvalstybių pasiteisinimai
Tačiau istoriografijoje Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimai ilgą laiką buvo vertinami tik kaip dėsningas šios valstybės silpnėjimo ir vidinių prieštaravimų rezultatas. Faktas, jog ATR buvo įvykdytas neteisėtas aktas, nebuvo plačiau analizuojamas, išskyrus Rusijos, Prūsijos, Austrijos 1772–1773 m. paskelbtus garsiuosius „Teisių į užimtas teritorijas išdėstymus“, kuriuose buvo mėginama įrodyti padalijimų teisėtumą. Tačiau jau šiose deklaracijose buvo siekiama perkelti klausimą iš teisinės į ideologinę plotmę: iškelta tezė apie Lenkijos ir Lietuvos valstybės anachroniškumą bei šios valstybės vidaus „anarchijos“ grėsmę kaimyninėms valstybėms ir padėčiai Europoje apskritai.
         
  Faktas, jog ATR buvo įvykdytas neteisėtas aktas, nebuvo plačiau analizuojamas, išskyrus Rusijos, Prūsijos, Austrijos 1772–1773 m. paskelbtus garsiuosius „Teisių į užimtas teritorijas išdėstymus“, kuriuose buvo mėginama įrodyti padalijimų teisėtumą.  
         

1773 m. Sankt Peterburge išleistame „Rusijos imperatoriškųjų rūmų pasielgimo paaiškinime“ buvo akcentuojama, jog jau nuo XVI a. ATR kėlė grėsmę Rusijos žemėms, engė ir išnaudojo jos pavaldinius užgrobtose žemėse, tad neišvengiamai reikėjo užkirsti tam kelią, užimant bent dalį ATR teritorijų. Prūsijos užsienio reikalų ministro Evaldo Hertzbergo plunksnai priklausančiame „Jo Didenybės Prūsijos karaliaus <...> teisės į Pomeranijos kunigaikštystę ir į kitas Lenkijos karalystės teritorijas“ pagrindime buvo akcentuojamos prigimtinės Prūsijos teisės į šias žemes. Padalijimo teisėtumą bandė įrodyti ir Austrijos kancleris Venzelis Antonas Kaunitzas „Vengrijos karūnos teisių į Raudonąją Rusią ir Podolę kaip ir Bohemijos karūnos teisių į Osvencimo ir Zatoro kunigaikštystes“ išdėstyme.
Respublika, kuriai neleista atsitiesti
Diplomatijos istorijoje, įspraustoje į siauras chronologines ribas, Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimų ištakos siejamos su kaimyninių valstybių intervencijos bei pirmojo padalijimo pretekstu tapusiais diplomatiniais žaidimais, o daugiausia su politine krize ATR bei aplink ją XVIII a.
         
  Siekiai padalijimų priežasčių ieškoti ekonominėje, visuomeninėje bei valstybinėje Lenkijos ir Lietuvos valstybės sanklodoje reiškė susitelkimą į antraeilius klausimus.   
         
 
Įdomybė
 
Nors ilgą laiką vyravusi koncepcija teigė, kad ATR padalijimai yra neišvengiamas valstybės nuosmukio rezultatas, nauji epochos tyrimai pateikia alternatyvų požiūrį: Ketverių metų seimo reformų metu sustiprėjusi ATR politinė tauta buvo pajėgi išlaikyti tolesnį valstybės funkcionavimą, tačiau kelią tam užkirto užsienio valstybių karinė intervencija.
 
septinto ir aštunto dešimtmečių sandūroje. Laikantis tokio atskaitos taško, įžanginiu padalijimų etapu tampa 1768–1772 m. laikotarpis, kada buvo iškelti planai Prūsijos, Austrijos ir Rusijos tarpusavio konfliktus spręsti Šventosios Romos imperijos (vokiečių žemių), Turkijos (Osmanų imperijos) ir ATR teritorijų pasidalijimo keliu. Todėl tradiciškai padalijimų priešistore laikoma Baro konfederacija. Padalijimų pabaiga datuojama 1795 m., kai palaužus Tado Kosciuškos vadovaujamą sukilimą buvo pasirašyta sutartis dėl trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo.
Tačiau toks „diplomatinis“ požiūris neatskleidžia visų padalijimų priežasčių. Jis neatspindi visuomeninės ir ekonominės, valstybinės ATR būklės, neatskleidžia tarptautinio padalijimų konteksto. Siekiai padalijimų priežasčių ieškoti ekonominėje, visuomeninėje bei valstybinėje Lenkijos ir Lietuvos valstybės sanklodoje reiškė susitelkimą į antraeilius klausimus. Eidami šiuo keliu „pačių lenkų kaltės“ koncepcijos šalininkai padalijimų genezės pradžią nukėlė net į XVII a. vidurį, kai pasireiškė valstybės nuosmukio simptomai.
     
  Naujausi padalijimų epochos tyrimai leidžia motyvuotai tvirtinti, kad Ketverių metų seimo reformų metu sustiprėjusi ATR politinė tauta buvo pajėgi išlaikyti tolesnį valstybės funkcionavimą, tačiau kelią tam užkirto užsienio valstybių karinė intervencija. Taigi akcentuojamas ne Abiejų Tautų Respublikos žlugimo, bet sužlugdymo ir sunaikinimo faktas.  
     
 
Ramunė Šmigelskytė-Stukienė
Lenkijos–Lietuvos valstybės padalijimų dokumentai. 1 dalis. Sankt Peterburgo konvencijos, Sudarė Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius: Versus aureus, 2008.