Dvasinis gyvenimas, religija / XIII-XIV a.
Grįžti

Trys Vilniaus kankiniai: tikėjimo ir politikos konfliktas

     
  Trimis Vilniaus kankiniais vadinami stačiatikių šventieji Antanas, Jonas ir Eustatijas, kurie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo įsakymu buvo nukankinti. Manoma, kad tai įvyko Vilniuje apie 1347 metus.  
     
Seną legendą patvirtino naujai rasti šaltiniai
Senosios Lietuvos istorijos kontekste šis įvykis buvo neįprastas, ilgą laiką abejota jo istoriškumu. Atrodė sunkiai tikėtina, kad religiniu pakantumu garsioje pagoniškoje Lietuvoje galėjo būti krikščionių kankinių.
 
Įdomybė
 
Stačiatikiškuose šaltiniuose minima, kad pagonys lietuviai, skirtingai nei krikščionys, neaugino barzdos ir plaukų: „Šie ugnies garbintojai laikosi savo tėvo, gėrio nekentėjo ir vylingo demono, įvesto papročio kirpti ilgus galvos plaukus, o barzdas skustuvais pjauti.“
 
Kadangi kankinystės aprašymas buvo žinomas iš vėlyvų šaltinių, imta manyti, kad tai viduramžiška legenda, kurią XV a. pab. paskleidė Maskvos rašytojai, siekę diskredituoti Lietuvos valdovus (ir jų protėvius) kaip krikščionių persekiotojus. Tačiau XX a. II p. atradus ankstyvus, XIV a. II p. siekiančius šaltinius, istorikai įsitikino, kad ši kankinystė yra tikras istorinis įvykis. Pasirodė įvairių interpretacijų. Vieni istorikai manė, kad šie trys kankiniai galėjo būti susiję su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jaunučio (1342–1345) šalininkais, nukankintais po to, kai po valstybės perversmo Lietuvoje įsigalėjo Algirdas ir Kęstutis. Kitiems istorikams atrodė, kad įvykis turėjęs atsitikti apie 1370 m., kai vykstant karui tarp Lietuvos ir Maskvos politinio bei religinio lojalumo klausimas buvo ypač jautrus. Tokioms interpretacijoms trūksta įtikinamų sąsajų tarp šaltinių. Perspektyviau šią kankinystę traktuoti socialinės istorijos kontekste, kuris gerai dera su kankinystės aprašymo perspektyva. Jame nerasime didžiosios, tarptautinės politikos, jame nematyti užsienio šalių pinklių, bet jame išryškinama artima, net intymi Lietuvos didžiojo kunigaikščio aplinka. Šiuo požiūriu trijų Vilniaus kankinių aprašymas yra išskirtinis tarp kitų ankstyvosios Lietuvos istorijos šaltinių. Šis tekstas reprezentuoja hagiografiją (šventųjų gyvenimų aprašymus) ir jai būdingą savitą stilistiką bei išraiškos priemones, kurios mus skatina tikėti ne kiekvienu žodžiu.
Tikėjimas be kompromisų
Iš kankinystės aprašymo sužinome, kad broliai Antanas ir Jonas „buvo kilę iš Lietuvos šalies ir tarnavo ugniai, kaip ir kiti jų bendrakalbiai“.
     
  Iš kankinystės aprašymo sužinome, kad broliai Antanas ir Jonas „buvo kilę iš Lietuvos šalies ir tarnavo ugniai, kaip ir kiti jų bendrakalbiai“. Slapta priėmę krikštą jie „gyveno, kaip dera krikščionims. Tarnavo ugnies garbintojui lietuvių kunigaikščiui, tačiau jis nežinojo, kad jie yra krikščionys.“ Tais laikais krikščionybė buvo traktuojama ne kaip privatus reikalas, o kaip vidinį ir išorinį atsimainymą rodantis tikėjimas. Brolių pasikeitęs gyvenimo būdas atkreipė ir valdovo, ir aplinkinių pagonių dėmesį. Pastebėta, kad jie želdinosi barzdas ir nesikirpo plaukų (tai nebūdinga pagonims). Atrodo, kad stačiatikių rašytojų vaizduotę ypač audrino šis pagoniškas lietuvių paprotys. XV a. pabaigos versijose apie jį bylojama: „Šie ugnies garbintojai laikosi savo tėvo, gėrio nekentėjo ir vylingo demono, įvesto papročio kirpti ilgus galvos plaukus, o barzdas skustuvais pjauti.“  
     

Antano ir Jono iššūkis pagoniškiems papročiams išryškėjo, kai bendros puotos metu jie atsisakė valgyti mėsą, nes buvo pasninko metas. Broliai buvo įmesti į kalėjimą. Vertimas valgyti mėsą ir atsisakymas tai daryti pateikiamas ne vieną kartą, todėl tokį dalyką galima vertinti kaip dvasinės kovos metaforą. Ji nebūtinai išgalvota, nes ankstyvaisiais viduramžiais žinoma pavyzdžių, kai krikščionys, atsisakę valgyti pagonių patiektos mėsos, tapdavo kankiniais. Analogiškos situacijos galėjo susidaryti ir pagoniškoje Lietuvoje, bet tam reikėjo ypatingų sąlygų. Viena tokių – būsimųjų kankinių artumas valdovui. Artimiausiai aplinkai būdingas iš kariaunos etoso paveldėtas lojalumas valdovui leido Algirdui ir jo žmonėms griebtis smurto prieš šiuos krikščionis, kurie ne visada prisitaikydavo prie savo grupėje privalomų papročių.
         
  Antano ir Jono iššūkis pagoniškiems papročiams išryškėjo, kai bendros puotos metu jie atsisakė valgyti mėsą, nes buvo pasninko metas.  
         
Nekompromisinė Antano ir Jono laikysena nulėmė tai, kad vienas sausio 14 d., o kitas balandžio 24 d. buvo pakarti. Dar didesnės kančios ištiko trečiąjį kankinį Eustatiją. Paaiškėjus, jog Eustatijus – krikščionis, jį kankino šaltu vandeniu spiginant žiemos šalčiui, luošino, o galiausiai pakorė. Tokiam elgesiui pritarė ne visi. Įdomiausia yra žinia apie Algirdo stačiatikius sūnus: „Iš tos vietos naujai tikėjimo apšviesti kankintojo sūnūs garbingus jo palaikus nakties metu slapta nuėmė ir... garbingai palaidojo su aukščiau minėtais šventaisiais kankiniais, kurie darė garsius stebuklus ir gydė.“
Prie kankinių kulto stiprinimo prisidėjo pats kankintojas
Po kankinystės užsimezgė vietinis šių kankinių kultas, po kurio laiko jis tapo tarptautiniu. 1374 metais kankinių
         
  Antano, Jono ir Eustatijaus kankinystė pasitarnavo kontaktams tarp Lietuvos ir Bizantijos.  
         
palaikų dalelės buvo nugabentos į Konstantinopolį, kur jas iškilmingai priėmė patriarchas Filotėjas. Algirdas suprato, kad naujieji kankiniai gali būti politiškai naudingi ir net pats prisidėjo prie to, kad kankinystės vietoje būtų pastatyta medinė cerkvė. Tikėtina, kad šioje vietoje 1514 m. iškilo mūrinė mūsų dienas pasiekusi Vilniaus Švč. Trejybės cerkvė.
Antano, Jono ir Eustatijaus kankinystė pasitarnavo kontaktams tarp Lietuvos ir Bizantijos. Apie 1374 m. buvo sukurti pirmieji liturginiai tekstai graikų kalba, kurie šiuo metu žinomi tik vertimų į bažnytinę slavų kalbą pavidalu. Apie 1394–1397 m. Mykolas Balsamonas jų garbei sukūrė Pagiriamąjį žodį graikų kalba. Jų atvaizdai papuošė Rusios metropolito Fotijaus didįjį sakosą, o jų gyvenimo aprašymai XV a. paplito nuo Serbijos ir Bulgarijos iki šiaurės rytų Rusios. Ir mūsų dienomis jie laikomi didžiausiu Lietuvos stačiatikių lobiu, o jų XIX a. iš naujo atrasti palaikai sulaukia gausių maldininkų Vilniaus Šv. Dvasios cerkvėje.

Darius Baronas
 
Literatūra: D. Baronas, Trys Vilniaus kankiniai: gyvenimas ir istorija (istorinė studija ir šaltiniai), Vilnius: Aidai, 2000.