Teisė, teisingumas / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Turto dalybos

Beveik kiekvienas dar mokyklos laikais girdėjome terminą majorato principas. Tai turto paveldėjimo principas, susiformavęs viduramžių Europoje, ir reiškęs, kad visą nekilnojamą turtą šeimoje paveldi vyriausias sūnus. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje toks principas niekada nesusiformavo. Lietuvos visuomenė vienais aspektais viduramžius peršoko, o kitus, vėluodama, pritaikė. Bet Lietuvoje niekada nebuvo demografinio ir socialinio spaudimo, ilgainiui padėjusio suformuoti riterystės, naujosios piligrimystės kultūras.
Nuosavybė „juodu ant balto“
XVI a. Lietuvoje formavosi tiek viduramžiškai uždara luomų sistema, tiek ankstyviesiems naujiesiems laikams būdingas klientelizmas. Susiformavo (ar buvo suformuotos) sudėtingos teisinės normos, kompleksiškai atspindinčios to meto teisės praktiką. Agrarinėje XVI a. Lietuvoje nekilnojamas turtas ir teisės į jį buvo kruopščiai saugomos, o valdų nuosavybės įrodymai, pasiekę mus,
         
  Agrarinėje XVI a. Lietuvoje nekilnojamas turtas ir teisės į jį buvo kruopščiai saugomos, o valdų nuosavybės įrodymai, pasiekę mus, buvo detaliai teismo bylų metu dokumentuojami ir liudijami raštu.   
         
buvo detaliai teismo bylų metu dokumentuojami ir liudijami raštu.
Štai tipiškas pavyzdys. 1556 metais Barboros Solomerickaitės turto savo vyrui dovanojimo akte įrašyta: „Mūsų amžiną atilsį vyras, ponas Konstantinas Ratomskis, iš geros valios man savo tėvoninį dvarą [...] su visu savo turto trečdaliu visiems laikams užrašė ir raštą su savo antspaudu bei su liudininkais ir antspaudais kelių ponų, jų malonybių, davė [...]. O aš [...] tą dvarą, [...norėdama gera savo gerbiamam vyrui padaryti...], jo malonybei šiuo raštu duodu ir dovanoju, [...] jam pačiam ir jo vaikams bei palikuonimis visiems laikams amžinai atidalindama nuo visų vaikų ir giminaičių mano.“ Toliau dokumente nurašyti ir visi minimi buvusio Barboros vyro dokumentai, raštininko žodžiais tariant, „žodis į žodį“.
     
  Tiek teisės, tiek ir administracijos praktika bajorų ir ypač didikų dvaruose (pastarieji turėjo savo raštininkus, sekretorius, o pilies gaisrų atvejais valdovo administraciją užplūsdavo prašymai patvirtinti pilyje saugotus ir sudegusius dokumentus) rodo kruopštų nekilnojamo turto tvarkymą. Kokiais principais vadovaudamiesi tėvai turtą padalindavo savo vaikams?  
     
Palikimo raikymas pagal Lietuvos Statutus
Turto dalybos po šeimos galvos mirties, kaip įtvirtinta Pirmajame Lietuvos Statute (1529), buvo paprastas procesas: sūnūs tėvo turtą dalinosi po lygiai, palikdami našlei motinai trečdalį tol, kol ši ištekės dar kartą. Jei našlė antrą kartą neišteka, tuo turtu ji naudojasi iki mirties. Dukroms, padalintas po lygiai, atitenka ketvirtis turto, kurį galima išmokėti pinigais ar kilnojamu turtu. Motinai mirus, jos kilnojamas ir nekilnojamas turtas dalinamas visiems vaikams. Trečdalis našlės nekilnojamo turto, jai mirus, atitekdavo sūnums ar kitiems artimiausiems giminaičiams. Situacija, išskyrus vieną nuostatą, nesikeitė ir vėliau.
         
  „Taip pat nustatome, kad [...] leidžiama dabar ir ateityje savo turtu [...] disponuoti, savo nuožiūra, valia ir protu atiduoti, parduoti, dovanoti.“   
         

Ta viena nuostata buvo, iš XVI a. perspektyvos žvelgiant, XV a. septintame dešimtmetyje fiksuojamas trečdalio principas ar fenomenas. 1509 metų Žygimanto Senojo išleistuose nuostatuose, kaip ir 1529 m. Pirmajame Lietuvos Statute, įrašyta teisinė norma, teigianti: „Taip pat esame leidę dvaro trečiąją dalį parduoti visam laikui. Betgi, jei prireiktų pinigų mūsų žemės tarnybai arba kad ir savo poreikiams pinigų norėtų gauti, tai gali ir tas dvi dalis įkeisti už tiek, kiek tos dvi dalys kainuotų. Tačiau [...] negali [...] visiems laikams nuo giminių atskirti.“ Ši nuostata teisės kodeksuose gyvavo iki 1566 metų, kai Antrajame Lietuvos Statute buvo įrašyta kita norma: „Taip pat nustatome, kad [...] leidžiama dabar ir ateityje savo turtu [...] disponuoti, savo nuožiūra, valia ir protu atiduoti, parduoti, dovanoti.“ Šitokia forma ši teisės norma išliko ir 1588 metų Trečiajame Lietuvos Statute. Vadinasi, ji galiojo iki 1840 metų. Teisės istorikai tai interpretuoja kaip giminės įtakos asmens galimybėms disponuoti nekilnojamu turtu pabaigą.
Našlės paguoda
Žvelgiant plačiau, giminės įtaka moters (ypač našlės) padėčiai savo sutuoktinio dvaruose išliko. Jai iki mirties atitekdavo trečdalis dvarų, kuriuose ji galėdavo gyventi. Jei vaikai, turintys paveldėti visą tėvo turtą, būdavo nepilnamečiai,
 
Įdomybė
 
Dovis – vyro užrašyta turto dalis – buvo pagrindinis moters finansinio saugumo prieš vyro gimines garantas. Neveltui atskitas Pirmojo Lietuvos Statuto straipsnis numatė, kad „tėvas iš žento turi išrūpinti dovį anksčiau nei savo dukterį už vyro išleis“.
 
jų priežiūra ir jų turto globa atitekdavo našlei. Būtų gerai, tačiau štai kur kliūtis: PLS rašoma, jei žmona „našle būdama dvarus ir vertybes prarastų, žmones išvaikytų, sidabrines bei baudas sau imtų ir tuos dvarus niokotų, [...] [ir] jeigu [giminaičiai teisme] tai įrodys, tuomet mes, valdovas arba ponai tarėjai privalome [...] vaikus ir dvarus [...] atiduoti
         
  Panašu, kad XVI a. LDK teisinėje ir visuomeninėje sąmonėje pamažu sklido socialinis teisingumas.  
         
dėdžių ar giminaičių globai.“ Tačiau buvo siekiama užtikrinti, kad moteris neliktų be nieko. Dovis, užrašytas vyro, lieka neliečiamas bet kokiu atveju. Atskirai pažymima, kad našlės išstumti iš dovio giminės negali. Jei našlė vėl ištekės, vaikai turi paskirtą dovį iš jos išpirkti. Dovio neturinčiai našlei paliekama lygi su vaikais turto dalis, o po našlės mirties ar vedybų jis atitenka vaikams arba giminėms. Atskiras straipsnis nustato, kad „tėvas iš žento turi išrūpinti dovį anksčiau nei savo dukterį už vyro išleis“. Šitai buvo pagrindinis moters finansinio saugumo prieš vyro gimines garantas.
Taigi galima spėti arba kelti hipotezę, jog Lietuvos visuomenė, nepriklausomai nuo krikšto datos, niekada nebūtų pribrendusi majorato principui. Panašu, kad XVI a. LDK teisinėje ir visuomeninėje sąmonėje pamažu sklido socialinis teisingumas.
 
Naglis Navakas
Juliusz Bardach. O dawniej i niedawniej Litwe. Poznan, 1988.