Ūkis / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Tuščias iždas – nuolatinė Lietuvos valstybės problema

Valstybės ramstis – smuklės
XVII ir XVIII a. sandūroje Lietuvos biudžetas turėjo du pagrindinius pajamų šaltinius: hibernos ir alkoholinių gėrimų mokesčius. Hiberną mokėjo valstybinių žemių administratoriai. 1700 metais hibernos mokestis valstybei teikė 1,3 mln. auksinų pajamų. Vėliau prasidėjęs
 
Įdomybė
 
XVIII a. karų ištuštintame ižde siaučiant vėjams, kariuomenei siūlyta mokesčius susirinkti pačiai, o valstybės tarnautojai pareigas vykdė savo lėšomis. Štai 1716 m. Lietuvos generalinės konfederacijos vadovas, Ašmenos pavieto vėliavininkas K. Sulistrovskis, išleidęs apie 60 tūkst. savo auksinų kariuomenėms išlaidoms, mirė nesulaukęs atlygio. Jo įpėdiniai dėl skolos bylinėjosi dešimtmečius, tačiau pinigai sumokėti tik 1780 metais!
 
Didysis Šiaurės karas šias pajamas sumenkino, nes suniokojus kraštą valstybinių žemių administratoriai neįstengė hibernos sumokėti. Todėl 1710–1715 m. iš hibernos gaunamos pajamos vargiai siekė 0,5 mln. auksinų per metus. Gėrimų mokestis XVIII a. pr. siekė apie 0,6 mln. auksinų kasmet. Alkoholiniai gėrimai buvo įtraukti į Lietuvos kariuomenės oficialų maisto racioną, todėl jie buvo paklausi prekė. Bet mokestis buvo renkamas keistai. Jei dabar alkoholio akcizas sudaro didelę dalį alkoholio kainos, kurią sumoka pirkėjas, tai prieš tris šimtus metų šį mokestį mokėjo alkoholio gamintojas. Maža to, šis mokestis buvo mokamas ne nuo pagaminto alkoholio kiekio, bet pagal pavieto seimelio nustatytą tarifą, kuriame buvo paskirstytos atitinkamos sumos miesteliams ir smuklėms. Iki 1717 m. šis mokestis Lietuvoje buvo vienintelis, kuris teikė stabilias pajamas.
Išlaidos kelis kartus viršija pajamas
Bendros iždo įplaukos 1702–1716 m., sudėjus hibernos, alkoholinių gėrimų ir kitus nuolatinius mokesčius, neduodančius didelių pajamų (žydų pagalvę, muitus), vargiai galėjo siekti 1,5 mln. auksinų per metus. Tokia suma buvo juokingai maža, turint galvoje to meto kainas.
     
  Štai 1714–1715 m. Vilniuje statinė kviečių (apie 325 kg) kainavo 35 auksinus. Taigi iš visoje Lietuvoje surenkamų mokesčių buvo galima nupirkti 13 928,5 tonos kviečių.  
     
Žinant to meto Lietuvos dydį, net ir turint galvoje didelį Lietuvos ūkio nuosmukį dėl karo bei maro epidemijos, tokie skaičiai skamba kaip anekdotas. To meto Lietuvos pinigų poreikis buvo 4–5 kartus didesnis. Vien 1710 m. seimo nustatytai kariuomenei apmokėti reikėjo beveik 5 mln. auksinų. Valstybės valdymo išlaidos, atlyginimai valstybės tarnautojams, užsienio pasiuntinybių siuntimo bei priėmimo išlaidos įvairiais metais svyravo, tačiau šios išlaidos siekė ne mažiau kaip 200 tūkst. auksinų kasmet. Norėdama padengti šį trūkumą, bajorija paskelbdavo nepaprastuosius mokesčius. Taip 1710 m. buvo nuspręsta mokėti 16 auksinų mokestį nuo kiekvieno ūkinio vieneto, vadinamo dūmu. Problema ta, kad šis mokestis buvo patvirtintas tik vieneriems metams. 1712–1713 m. seimas buvo išardytas, ir jokie papildomi mokesčiai nepatvirtinti. Kito nepaprastojo mokesčio patvirtinimo teko laukti iki 1716 m., kai Lietuvos bajorija patvirtino naują 15 auksinų mokestį nuo kiekvieno dūmo.
Lėšos tiems, kas sugeba jas pasiimti
Šiuos mokesčius rinko pavietų seimeliuose išrinkti mokesčių komisarai. Surinkti iš mokesčių pinigai buvo mokami pagal Lietuvos didžiojo etmono pasirašytus mokesčių pavedimus – asignacijas.
         
  Kariuomenės privalėdavo sutikti su tokia suma, nes mokesčių rinkėjai galėdavo jiems neduoti pinigų arba duoti leidimą patiems surinkti pinigus tuščiuose ir suniokotuose dvaruose.  
         
Kariuomenės dalinių atstovai atvykdavo į pavietą, kur, pateikę asignaciją, gaudavo iš mokesčių administratorių grynuosius pinigus. Dėl karo suniokojimų, bajorijos vengimo mokėti mokesčius grynųjų pinigų į mokesčių rinkėjų rankas įplaukdavo mažai. Vos 30–40 proc. asignacijų buvo išmokama grynaisiais pinigais. Kartais mokesčių rinkėjai kariuomenės atstovams duodavo pavedimus vykti į nustatytus dvarus, kurie nebuvo sumokėję mokesčių, ir ten patiems surinkti pinigus. Maža to, iš kariuomenei išmokamų sumų grynaisiais pinigais mokesčių rinkėjai atskaičiuodavo atlyginimą sau. Toks atlyginimas pagal įstatymus turėjo siekti 1 grašį nuo 1 auksino (apie 3 proc. sumos). Tačiau realybėje mokesčių rinkėjai reikalaudavo net iki 25 proc. siekiančio atlyginimo. Kariuomenės privalėdavo sutikti su tokia suma, nes mokesčių rinkėjai galėdavo jiems neduoti pinigų arba duoti leidimą patiems surinkti pinigus tuščiuose ir suniokotuose dvaruose. Tokiose konfliktinėse situacijose dažnai nugalėdavo stipresnis. Kariuomenės dalinys galėdavo dislokuotis mokesčių rinkėjo dvaruose ir viską siaubti ten tol, kol sulaukdavo pinigų arba leidimo mokesčių egzekucijai nesuniokotose valdose.
Ižde siaučiant vėjams, valstybės tarnyba – pareigūnų lėšomis
Mokesčių rinkimas buvo lėtas. 1710 metų 16 auksinų mokestis kai kuriuose pavietuose buvo baigtas rinkti 1718 (!) metais. Tokiomis Lietuvos iždo sąlygomis kaupdavosi didelės valstybinės skolos, kurios siekdavo šimtus tūkstančių auksinų ir nebūdavo mokamos dešimtmečius. 1710 metais Abiejų Tautų Respublikos pasiuntinys M. Valavičius į Maskvą vyko savo lėšomis, išlaidos siekė apie 300 tūkst. auksinų. Kancleris K. Radvila Rusijos pasiuntiniams Lietuvoje priklausantį išlaikymą apmokėdavo iš savo kišenės. Susigrąžinti pinigus būdavo galima administruojant kokią nors seniūniją arba muitinę ir pasiimant sau pajamas iš jos. Ministrams tai pavykdavo lengviau, tuo tarpu 1716 m. Lietuvos generalinės konfederacijos vadovui, Ašmenos pavieto vėliavininkui K. Sulistrovskiui nepasisekė. Išleidęs apie 60 tūkst. savo auksinų kariuomenėms išlaidoms, jis mirė, nesulaukęs atlygio. Jo įpėdiniai dėl skolos bylinėjosi dešimtmečius, tačiau pinigai buvo sumokėti tik 1780 metais! Kitos valstybės institucijos kęsdavo nuolatinį nepriteklių. Štai paštui organizuoti iš valstybės biudžeto turėjo būti skiriama 12 tūkst. auksinų per metus. Tačiau 1686–1717 m. sugebėta rasti vos 116 tūkst. auksinų, o įsiskolinimas siekė 259 tūkstančius.
     
  Jei tuo metu (kaip dabar) būtų buvusios galimybės skolintis tarptautinėse rinkose, Lietuvos biudžetas būtų buvęs labiau subalansuotas. Tik sunku įsivaizduoti, koks kreditorius, informuotas apie Lietuvos biudžetą, būtų suteikęs paskolą...  
     
 
Mindaugas Šapoka