Asmenybės / XIII-XIV a.
Grįžti

Vaišelga (Vaišvilkas) – pagoniško ir krikščioniško radikalumo samplaika

     
  Prieštaringiausiai XIII–XIV a. istorijos šaltiniuose apibūdintos asmenybės – Lietuvos karalius Mindaugas ir jo sūnus Vaišelga (Vaišvilkas). Vienur Mindaugas minimas kaip geras katalikas, „šviesios atminties“ valdovas, kitur – kaip pagonis, atsimetėlis nuo tikėjimo. Ryškūs kontrastai būdingi ir Vaišelgos paveikslui, tačiau jo biografinius bruožus perteikiantys tekstai yra labiau rafinuoti. Juose faktinė istorija derinama su etnografiniais ir hagiografiniais motyvais, juose ryškesnis Haličo-Voluinės kunigaikščių „politinis užsakymas“. Mat pasakojimas apie Vaišelgą buvo tam tikras manifestas, turėjęs legalizuoti rusų stačiatikių kunigaikščių valdžią Lietuvoje. Rusios kunigaikščiai savotiškai „nepasidalino“ Vaišelga: vienur akcentuojami jo artimi ryšiai su Haličo kunigaikščiu Danieliumi, kitur – su Voluinės valdovu Vasilku, dar kitur – su Danieliaus sūnumis Švarnu arba Levu.  
     
Kunigaikštis vienuolisPagrindinis šaltinis apie Vaišvilką – Haličo-Voluinės metraštis, baigtas kompiliuoti paskutiniame XIII a. dešimtmetyje. Jame gana daug vietos skirta mūsų herojui, kuris veikia arba kaip kunigaikštis karys, arba kaip vienuolis atsiskyrėlis.
         
  Jeigu kurią dieną ko nors neužmušdavo – liūdėdavo, o kai užmušdavo – džiaugdavosi.“  
         
Pirmieji bruožai geriausiai atsispindi ten, kur kalbama apie XIII a. vid. Lietuvos istorijos įvykius. Ryškiausiai kaip kunigaikštis Vaišvilkas reiškėsi 1258–1259 m. žiemą, kai Lietuva patyrė totorių karvedžio Burundajaus ir jam pavaldžių Rusios kunigaikščių invaziją: „...Danielius skubėjo į Valkaviską, norėdamas pagauti savo priešą Vaišelgą ir Tautvilą (...), tačiau jų nerado, nes jie buvo sumąstę didelę klastą, kai Vaišelga pagrobė jo sūnų Romaną.“ Nuoseklų ir kontrastų kupiną Vaišvilko paveikslą pateikia metraščio dalis, kuri vadinama pasakojimu apie Vaišelgą. „Būdamas pagonimi, Vaišelga ėmė valdyti Naugarduką ir pradėjo lieti daug kraujo, nes kas dieną užmušdavo po tris keturis žmones.
 
Įdomybė
 
Šaltinių piešiamas Mindaugo sūnaus Vaišvilko portretas kupinas kontrastų: Haličo-Voluinės metraštyje rašoma: „Kas dieną užmušdavo po tris keturis žmones. Jeigu kurią dieną ko nors neužmušdavo – liūdėdavo, o kai užmušdavo – džiaugdavosi.“ ; tuo tarpu anot Naugarduko pirmojo metraščio, „Lietuvių kunigaikštis Mindaugas turėjo sūnų, vardu Vaišelga; Dievas jį pasirinko kovotoju už tikrąjį tikėjimą...“.
 
Jeigu kurią dieną ko nors neužmušdavo – liūdėdavo, o kai užmušdavo – džiaugdavosi.“ Iš kur toks žiaurumas, metraštininkas neaiškino. Žiauraus pagonio stereotipas buvo savaime suprantamas dalykas. Tačiau net ir toks žiauruolis radikaliai pasikeitė taip, kaip neretai pasitaiko šventųjų gyvenimų aprašymuose: „Paskui jo širdį apėmė Dievo baimė ir pats nusprendė, kad nori priimti šventąjį krikštą, ir krikštijosi ten pat Naugarduke, ir tapo krikščionimi.“ Toliau pasakojimas apie Vaišelgos gyvenimą siejamas su kelionėmis, turinčiomis dvasinę ir politinę potekstę. Tyrėjai pastebėjo, kad pirmąją kelionę jis atlieka atsisakydamas kunigaikščio valdžios ir tapdamas vienuoliu: iš Naugarduko jis pasitraukė į Poloninos vienuolyną, kur mokėsi vienuolio gyvenimo drausmės. Antra kelionė turėjo nuvesti iki garsiųjų Graikijos Atoso kalno vienuolynų. Dėl nepalankių aplinkybių jis iš pusiaukelės pasuko atgal, grįžęs „įsirengė sau vienuolyną prie Nemuno upės, tarp Lietuvos ir Naugarduko“. Trečia kelionė susijusi su įvykiais po Mindaugo nužudymo: gelbėdamas savo gyvybę, Vaišelga pasitraukė iš vienuolyno ir apsistojo Pinske, kuriame rengė keršto planą. Šiam tikslui jis trejiems metams suspendavo savo vienuolio įžadus, o susidorojęs su tėvo žudikais pats tapo Lietuvos valdovu (1264–1267).
Stačiatikių gynėjas
Ketvirta kelionė įvyko tada, kai Vaišelga iš Lietuvos pasitraukė į Ugrovsko vienuolyną ir perleido valdžią Švarnui. Paskutinė, fatališka kelionė Vaišelgą nuvedė į linksmą Haličo ir Volunės kunigaikščių kompaniją. Susirinkę Vladimiro mieste, visi „pradėjo pietauti, gerti ir linksmintis. Vasilkas prisigėręs nuvyko namo miegoti, o Vaišelga nuvyko į vienuolyną, kur buvo apsistojęs.
         
  „Lietuvių kunigaikštis Mindaugas turėjo sūnų, vardu Vaišelga; Dievas jį pasirinko kovotoju už tikrąjį tikėjimą; ėjo į Sinajaus kalną šalin nuo savo tėvo, savo giminės ir šalin nuo savo pagoniško tikėjimo, pažino tikrąjį krikščionišką tikėjimą (...) ir Šventajame kalne davė vienuolio įžadus; ten išbuvęs 3 metus, iškeliavo į savo kraštą pas tėvą.“  
         
Paskui Levas atvyko pas jį į vienuolyną ir pradėjo kalbėti Vaišelgai: „Kūmai, pasigerkime“, ir pradėjo gerti. O velnias, nuo amžių amžinųjų nenorintis žmonių giminei gero, nuteikė Levo širdį, ir jis užmušė Vaišelgą iš pavydo dėl to, kad Lietuvos žemę atidavė jo broliui Švarnui.“ Tai įvyko 1267 m. balandį. Netrukus po šio tragiško įvykio ėmė rastis nekaltai žuvusio Vaišelgos legenda, kurios šviesoje jis tapo beveik šventuoju.
Ankstyviausiai ši tendencija pasireiškė XIV a. pr. Naugardo pirmajame metraštyje: „Lietuvių kunigaikštis Mindaugas turėjo sūnų, vardu Vaišelga; Dievas jį pasirinko kovotoju už tikrąjį tikėjimą; ėjo į Sinajaus kalną šalin nuo savo tėvo, savo giminės ir šalin nuo savo pagoniško tikėjimo, pažino tikrąjį krikščionišką tikėjimą (...) ir Šventajame kalne davė vienuolio įžadus; ten išbuvęs 3 metus, iškeliavo į savo kraštą pas tėvą.“ Grįžęs gimtinėn Vaišelga nesutarė  su tėvu, kurį Naugardo metraštininkas pavaizdavo kaip pagonį. Nepaisant to, po tėvo žūties jis tapo keršto įrankiu Dievo rankose „jam nenorint to daryti“. Tolesnė scena primena biblines izraelitų kovas su Pažadėtoje žemėje įsikūrusiomis pagonių gentimis: „Sutelkęs aplink save tėvo karius ir draugus, pasimeldęs garbingajam kryžiui, išžygiavo prieš pagonišką Lietuvą ir juos nugalėjo, ir stovėjo jų žemėje visus metus... visą jų žemę ginklu nusiaubė, o krikščionių žemėje visur buvo džiaugsmas.“ Būtent kaip stačiatikiškos Rusios gynėjas nuo kitatikių Vaišelga toliau gyvavo ir maskvėniškos Rusios ideologų raštuose. Tuo tarpu kaip vienuolis asketas Vaišelga gyvavo LDK raštijos paminkluose. LDK kronikų plastesniame sąvade jis vadinamas Rimantu arba vienuoliu Vasilijumi-Laurušu. Jis vaizduojamas kaip Laurušavo vienuolyno įsteigėjas, kurį, tikėtina, galima sieti su realia XIII a. vid. fundacija „tarp Lietuvos ir Naugarduko“. Svarbu, kad LDK metraščiuose Laurušas vaizduojamas kaip vienuolis valdovas, perleidęs savo valdžią Vyteniui, vienam iš Gediminaičių pradininkų. Galime manyti, kad transformuota Vaišelgos legenda stačiatikiams Gediminaičiams XV–XVI a. buvo svarbus argumentas, grindžiantis jų teises į savo valdžios dalį politiniame LDK elite.
 
Darius Baronas

Literatūra: Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių, parengė ir į lietuvių kalbą išvertė D. Antanavičius, D. Baronas, A. Dubonis, R. Petrauskas, Vilnius: LII leidykla, 2005.