Medicina, sveikata / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Vaistai, jų gamybos ir vartojimo ypatybės

Pasiligoję LDK gyventojai gydėsi įvairiausiais vaistais, kurie skyrėsi savo forma, pavidalu, gamybos ypatumais. Medikamentus pacientams siūlydavo įvairūs LDK veikę medicinos praktikai. O nesunkius susirgimus būdavo priimta gydytis savarankiškai namie pagamintais vaistais, kurių receptai plisdavo žodiniais patarimais ir nuorašais. Svarbų vaidmenį gaminant medikamentus atliko nuo XVI a. pr. LDK teritorijoje pradėtos steigti viešosios vaistinės, kuriose vaistininkai rūpinosi vaistų gamyba ir tiekė gydomąsias žaliavas miestų gyventojams.
Įdomybės vaistininko grūstuvėje
LDK teritorijoje naudoti medikamentai būdavo gaminami ne tik iš vietinių žaliavų, bet ir iš įvairių atvežtinių, egzotinių, kurios į šalį atkeliaudavo iš tolimiausių pasaulio kraštų: Šiaurės Afrikos, įvairių Azijos šalių, o nuo XVII a. pr. ir iš Šiaurės Amerikos.
     
  Gydymui skirti preparatai gaminti iš augalinių bei gamtinių žaliavų (įvairūs mineralai ir brangieji akmenys bei natūraliai gaunamos cheminės medžiagos). Gydymosi tikslams LDK gyventojai dažnai vartojo mažesnius ir didesnius gyvūnus, jų kūno dalis: ragus, kanopas, nagus, taukus, kraują ir net išmatas. Senieji medicinos praktikai tikino: „Šuns mėšlas gali išgydyti opas gerklėje. [Reikia jį] pavirinti obuolių sultyse su gvazdikėliais, tada dar pridėti truputį acto ir tuo skalauti gerklę: pagelbės.“ XVI–XVII a. LDK medikai tikėjo ir įvairių žmogiškos kilmės medžiagų veiksmingumu. Vaistų gamybai vartotos įvairios žmogaus kūno dalys: nagai, plaukai, seilės, šlapimas.  
     
Gydymui skirti medikamentai buvo ruošiami įvairiais būdais apdorojant, konservuojant (džiovinant įvairius augalus ir gyvūnus, spaudžiant aliejų ir sultis, verdant taukus, malant ragus ir kanopas) ir skirtingomis proporcijomis maišant vaistines medžiagas.
         
  XVI–XVII a. LDK gyventojų naudotų vaistų formos ir pavidalo įvairovė mažai nusileisdavo šiuolaikinei medicinai.  
         
XVI–XVII a. LDK gyventojų naudotų vaistų formos ir pavidalo įvairovė mažai nusileisdavo šiuolaikinei medicinai. Įvairius sveikatos sutrikimus bandyta įveikti nuovirais, arbatomis, mikstūromis, balzamais, emulsijomis, kvapiaisiais aliejais, kietomis piliulėmis, gydomosiomis tyrelėmis, milteliais, tepalais. Odos ligas bei žaizdas gydydavo iš įvairių augalų ir gyvūnų pagamintais pleistrais.
„Keistoms“ ligoms – keisti vaistai
XVI–XVII a. vaistų gamybos technologijas, medikamentams priskiriamas gydomąsias savybes lėmė LDK gyventojų žinios apie žmogaus kūną ir jo funkcijas bei visuomenėje vyravęs ligų priežasčių aiškinimas. Įvairių žaizdų, nedidelių ūmių vienadienių negalavimų, pvz., peršalimo ir įvairių virškinamojo trakto sutrikimų priežastys suprastos racionaliai, o taikomi gydymo būdai buvo efektyvūs. Tokie susirgimai gydyti paprastomis, dažniausiai iš augalinių medžiagų pagamintomis priemonėmis, kurių gydomosios savybės žinotos gerai. Daugelį jų pripažįsta ir dabartinė liaudies bei mokslo medicina.
         
  Sudėtingesnis būdavo gydymas tų ligų, kurios kildavo netikėtai, o jų priežastys nebūdavo akivaizdžios – tai įvairūs psichikos sutrikimai, vidaus organų susirgimai, netikėtas regėjimo praradimas ar paralyžius.  
         
Štai česnakas, kuris turi antibakterinių savybių, naudotas gydyti įvairias peršalimo ligas bei odos žaizdeles, medetkų žiedų užpilas buvo vartojamas raminti pūliuojančias žaizdas bei opas, o slyvų nuoviras – užkietėjus viduriams.
Sudėtingesnis būdavo gydymas tų ligų, kurios kildavo netikėtai, o jų priežastys nebūdavo akivaizdžios – tai įvairūs psichikos sutrikimai, vidaus organų susirgimai, netikėtas regėjimo praradimas ar paralyžius. Tokių ligų kilmės priežasčių senoji medicina nežinojo ir dažnai jas laikė Dievo bausme, antgamtinių jėgų pasireiškimu ar juodosios magijos panaudojimu prieš sergantįjį. Joms gydyti vartoti įvairūs vaistai, į kurių sudėtį įėjo keisti komponentai – įvairios žmogaus arba gyvūnų kūno dalys. Jaučio kepenimis ir balandžio krauju gydydavo apakimą. O iš itin brangių žmogaus mumijos miltelių pagamintais vaistais bandyta gydyti sunkias ligas: paralyžių, epilepsiją, pūliuojančias žaizdas, negaluojančias kepenis, infekcinius susirgimus. Realaus tokių medžiagų poveikio to meto medicinos praktikai nežinojo. Visos jiems priskiriamos savybės buvo menamos ir pagrįstos tikėjimu jų veiksmingumu ir stebuklingumu.
Teriakas – vaistas nuo visų ligų
Su ligų priežasčių nesupratimu sietina ir kita to meto vaistų gaminimo ypatybė – daugiakomponentiškumas. Manyta, kad vaistas turės stipresnės gydomosios galios
 
Įdomybė
 
XVI–XVII a. LDK farmacijoje buvo paplitę įvairiausių vaistininkų vaizduotę liudijančių receptų. Naudotas šuns mėšlas („Šuns mėšlas gali išgydyti opas gerklėje. [Reikia jį] pavirinti obuolių sultyse su gvazdikėliais, tada dar pridėti truputį acto ir tuo skalauti gerklę: pagelbės.“), žmogaus mumijos milteliai. Vaisto „nuo visų ligų“  – teriako – receptūrą sudarė gyvatės mėsa, nedidelis kiekis jos nuodų bei 70 augalinės ir keletas gyvulinės kilmės medžiagų. Česnako, vadinto „vargšų teriaku“, šlovė neišblėsusi ir šiandien.
 
tada, kai jis susidės iš kuo daugiau ir įvairesnių, stipriai kvepiančių medžiagų. Stiprų, ilgai nepraeinantį galvos skausmą LDK medicinos praktikai siūlė gydyti pasitelkus „kmynus, laukinius kmynus, anyžius itališkus ir laukinius krapus, juodgrūdes, muskato riešutus, migdolo žiedus, gvazdikėlius, kardamoną, angliškus pipirus, cinamoną, kubebą, mėtas, šalavijus, ramunėles, – visą tai kartu sutrinti, įberti paprasto, geltono vaško ir stipriai sumaišyti. [Pagaminus] pleistrą laikyti prie galvos.“ Dažniausiai gydomieji preparatai, pagaminti tokiu būdu, neduodavo laukiamo efekto. Juos XVIII a. pab. sukritikavo mokslinė medicina, teigusi, kad veiksmingą vaistą sudaro viena arba dvi veikliosios medžiagos. LDK vaistų gamybai didelę įtaką turėjo ir viena XV–XVI a. sandūroje atsiradusi bei išpopuliarėjusi medicinos teorija. Anot jos, visos ligos ir nuodai turi vieną bendrą veikimo priežastį, kurią galima išgydyti atradus universalų vaistą. Medicinos daktarai ieškojo preparato nuo visų ligų, tobulino jau esamus.
     
  Svarbiausias, legendomis apipintas vaistas – teriakas. Originalią šio vaisto receptūrą sudarė gyvatės mėsa, nedidelis kiekis jos nuodų bei 70 augalinės ir keletas gyvulinės kilmės medžiagų. XVI–XVII a. teriakas buvo itin populiarus visoje Europoje. Tikėta, kad jis apsaugo ne tik nuo daugelio ligų, bet ir nuodų. Per savo gyvavimo istoriją šio vaisto sudėtis ir gamybos būdai nuolatos kito, jo receptūrą medicinos daktarai tobulino. Ilgainiui atsirado daug šio vaisto atmainų, o jo pavadinimas pradėjo reikšti ne universalų, bet veiksmingą vaistą ar vaistinę medžiagą, padedančią gydyti kelis susirgimus. Antiseptinių savybių turintis česnakas ilgainiui pramintas „vargšų teriaku.“ Teriaku vadinamų vaistinių preparatų Lietuvos vaistinėse galima buvo aptikti dar XIX a. pabaigoje.  
     
LDK vartotas vaistų asortimentas bei jų gamybos ypatybės menkai kito iki XVIII a. pabaigos. Šiuo laikotarpiu suklestėję medicinos mokslo eksperimentai ir atradimai leido geriau pažinti įvairių medžiagų gydomąsias savybes ir sąlygojo milžiniškus pokyčius medikamentų gamyboje.
Monika Ramonaitė
Ramonaitė M., Vaistinė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: nuo magiškos panacėjos gamintojos iki gurmaniškų marcipanų pardavėjos, Naujasis židinys-Aidai, Nr.2, Vilnius, 2012, p.122–127.