Tautinė ir religinė įvairovė / XV-XVI a.
Grįžti

Valdovas katalikas – stačiatikių cerkvių globėjas

Lietuvos didžiojo kunigaikščio išleisti aktai prasideda formuluote „Dievo valia didysis Lietuvos kunigaikštis, taip pat Rusios, Žemaitijos ir kt. žemių valdovas...“. Kai Jogailaičių dinastijos atstovai tapdavo ir Lenkijos karaliais, formuluotė pasipildydavo prierašu
 
Įdomybė
 
Ironiškas Žygimanto Senojo pasakymas, kad jis yra „avių ir ožkų valdovas“, apibūdino pagrindinę valdovo pareigą – atsakomybę vienodai teisingai rūpintis visais savo valdiniais. Avys ir ožkos šioje frazėje reiškia katalikus ir stačiatikius.
 
„Dievo valia Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis“. Ji tokia dažna, kad gali atrodyti, jog tėra paprastas, nuolatos pasikartojantis ir formalus žodžių junginys. Tačiau formuluotė išreiškia viduramžiškos sampratos apie valdovą esmę.
         
  Egzistavo abipusis ryšys: valdovas jautė įsipareigojimus pavaldiniams, o šie – valdovui.  
         
Tų laikų žmonės nuoširdžiai tikėjo, kad valdžią karaliui ar didžiajam kunigaikščiui suteikia Dievas. Kai kuriose šalyse buvo tikima, jog valdovas turi antžmogiškos galios. Prancūzijoje ir Anglijoje tikėta, kad uždėjęs rankas karalius gali išgydyti nuo tam tikrų ligų. Svarbiausia valdovo pareiga buvo rūpintis pavaldinių gerove, Bažnyčios ir tikėjimo saugumu, vykdyti teisingumą. Visa tai išreiškia Žygimanto Senojo ištarti žodžiai: „Esu avių ir ožkų valdovas.“ Trumpa, ironiška fraze valdovas apibūdino pagrindinę savo pareigą – atsakomybę vienodai teisingai rūpintis visais savo valdiniais. Avys ir ožkos šioje frazėje reiškia katalikus ir stačiatikius. Visi LDK valdovai buvo katalikai, o valstybė – oficialiai katalikiška šalis, tačiau turinti daugybę gyventojų stačiatikių. Pavaldiniai taip pat turėjo rūpintis valdovo gerove, nes nuo valdovo sveikatos priklausė ir valstybės „sveikata“, t. y. gerovė, nes valdovas įkūnijo valstybę. Egzistavo abipusis ryšys: valdovas jautė įsipareigojimus pavaldiniams, o šie – valdovui. Dvasininkijos pareiga buvo melstis už valdovą. Maldos saugojo pastarąjį nuo pavojų, ligų, garantavo ilgaamžiškumą, užtarė dėl padarytų nuodėmių ir saugojo nuo jų. Valdovas atsilygindavo dovanomis: žemės valdomis, brangiais liturginiais daiktais. Dosnumas buvo valdovų privilegija, kurios tikėjosi pavaldiniai.
Žemiškos malonės už dangišką užtarimą
     
  Stačiatikių bažnyčios hierarchai ir šventikai LDK jautėsi esą tos pačios valstybės piliečiai, paklūstantys valdovui katalikui, kuris globoja visus savo pavaldinius pagal krikščioniškas vertybes. Jų pareiga buvo melstis už valdovą, o pastarojo – globoti Stačiatikių bažnyčią. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių fundaciniuose (žemės valdų suteikimo) aktuose stačiatikių cerkvėms ir vienuolynams valdovas įpareigoja šventikus melstis už jo sielą. XV amžiaus vid. aktuose įpareigojimai melstis už valdovą pavieniai ir reti, o nuo XVI a. pr. tai tampa taisykle – valdovų fundaciniuose aktuose stačiatikių cerkvėms ir vienuolynams atsiranda nuolatinis įrašas „Ir už mane melsti Viešpatį Dievą“. Žygimanto Senojo valdymo laikais sakytinė tradicija buvo pradėta fiksuoti raštiškai, ji tapo kasdienio gyvenimo norma.  
     
1482 m. Krymo chano Mengli Girėjaus vadovaujami totoriai nusiaubė Kijevą. Ypač nukentėjo cerkvės ir vienuolynai, pastatyti X–XI amžiuje. Pastarųjų turtai masino grobikus. Buvo nuniokotas Arkangelo Mykolo vienuolynas ir Auksastogė cerkvė, kurios pavadinimas siejamas su auksiniais jos kupolais, davusiais pradžią kupolų auksavimo tradicijai visoje Rusioje. Jos kupolų paauksuota skarda buvo nulupinėta. Panašus likimas ištiko ir rusėnų vienuolystės dvasinį lopšį – Kijevo Pečioros laurą, taip pat Išganytojo bei Šv. Mikalojaus vienuolynus.
         
  Valdovas suteikė žemės valdas, iš kurių pajamų turėjo būti atstatytas vienuolynas, o būsimą vienuolių bendruomenę įpareigojo: „Ir už mus melsti Viešpatį Dievą“.  
         
Šių vienuolynų archimandritai ir igumenai kreipėsi pagalbos į valdovą. Prasidėjo cerkvių ir vienuolynų ilgi atstatymo darbai. Didieji kunigaikščiai Kazimieras ir Aleksandras teikė fundacijas, tačiau jų aktuose formuluotė „Ir už mus melsti Viešpatį Dievą“ neįrašyta. Arkangelo Mykolo Auksastogės cerkvės atstatymo darbai buvo baigti 1523 metais. Tuomet į Žygimantą Senąjį kreipėsi vienuolyno igumenas Makarijus, prašydamas leisti atkurti vienuolių bendruomenę ir atstatyti vienuolyno pastatus prie cerkvės. Valdovas suteikė žemės valdas, iš kurių pajamų turėjo būti atstatytas vienuolynas, o būsimą vienuolių bendruomenę įpareigojo: „Ir už mus melsti Viešpatį Dievą“. Valdovas padėjo ir Kijevo Pečioros lauros vienuolynui, fundaciniame akte buvo įrašyta, „kad būtų gausesnės maldos Viešpačiui Dievui už mus“. Analogiška formuluotė yra ir Kijevo Šv. Išganytojo vienuolynui suteiktų valdų akte. Jo igumenas Misailas Ščerbina įpareigotas: „Ir už mus melsti Viešpatį Dievą.“ Šv. Mikalojaus vienuolynui irgi suteiktos gausios valdos, kad vienuolių bendruomenė klestėtų ir rūpintųsi valdovo sielos išganymu. Žygimantas Senasis, patvirtinęs Aleksandro Jogailaičio dovanojimo aktus (1516), nurodė, kad pirmtakas jas suteikė rūpindamasis savo sielos išganymu, todėl jis įpareigojo ir toliau melstis už pastarąjį: „Ir visa tai šviesios atminties valdovas jo didenybė karalius Aleksandras davė, kad būtų meldžiamasi už jį.“
Dinastinis tęstinumas vienuolių maldose
     
  Valdovas rūpinosi, kad būtų meldžiamasi ne tik už jį, bet ir už dinastijos atstovus. Šią praktiką diegė ir valdovo skirti Kijevo vaivados. Didikas katalikas Andrius Nemiravičius, suteikdamas valdas minėtam vienuolynui (1534), įpareigojo vienuolių bendruomenę „melsti Viešpatį Dievą už jo didenybę karalių“. Buvusių dalinių kunigaikščių fundaciniuose aktuose cerkvėms tokių įpareigojimų nėra, o štai valdovo skirti vaivados rūpinosi, kad būtų meldžiamasi už valdovą.  
     
Valdovas pasirūpindavo, kad stačiatikiams kunigaikščiams priklaususiose cerkvėse būtų meldžiamasi už jį. 1544 metais patvirtindamas Mstislavlio kunigaikščio stačiatikio Jono Lengvenaičio, šalutinės Gediminaičių dinastijos šakos atstovo, suteiktas valdas Švč. Trejybės cerkvei, priminė: „O už mus melsti Viešpatį Dievą, pagal seną paprotį ir Mstislavlio kunigaikščių fundacijas bei dovanojimus.“ Pačių Mstislavlio kunigaikščių Lengvenaičių fundaciniuose aktuose įpareigojimo melstis už valdovą nebuvo. Prisidengdamas tradicija Žygimantas Senasis minėtoje cerkvėje įvedė maldas už valdovą. Toks įpareigojimas yra 1499 m. birželio 5 d. Aleksandro Jogailaičio teisminio ginčo sprendimo dokumente dėl Polocko Šv. Sofijos soboro valdų.
         
  Maldų praktika buvo sąmoningai diegiama visose LDK rusėniškose žemėse.  
         
Jame parašyta: „Suteikus valdas [Polocko Šv. Sofijos soborui], parapijiečiai kasmet privalo melstis už kunigaikštį Skirgailą ir mūsų protėvius.“ Jogaila savo brolį Skirgailą skyrė vietininku Lietuvoje (1387–1392). Jis valdė Polocką 1386–1393 metais. Tradicija melstis už Skirgailą, kaip Gediminaičių dinastijos atstovą, prasidėjo XIV a. pab., o XV a. pab. ji transformavosi į maldas už visos dinastijos atstovus. Įpėdiniai palaikė šią tradiciją. Polockiečiams ją priminė ir Žygimantas Senasis 1544 m., sprendęs ginčą tarp Polocko vyskupo ir bajorų bei šventikų: „Už gaunamas pajamas jie [polockiečiai] meldėsi už mirusiuosius, degė žvakutes ir mišias laikė, o dabar jie normaliai melstis už Polocko kunigaikščių sielas negali.“ Maldų praktika buvo sąmoningai diegiama visose LDK rusėniškose žemėse. Žygimantas Senasis, patvirtinęs Smolensko bajorų Švč. Trejybės vienuolynui suteiktas valdas, įpareigojo, kad „ir už mus Viešpatį Dievą melsti“. Tokia pati formuluotė panaudota dovanojant malūną Vitebsko pilyje esančiai Šv. Mykolo cerkvei. Naugarduko, kuris XV a. II p. tapo nuolatine Kijevo metropolitų rezidencija, Šv. Boriso ir Glebo cerkvės šventikus dovanojimo aktuose Žygimantas Senasis vadino „šventikais, kurie meldžiasi už mūsų sielą“.
Katalikas karalius – LDK Stačiatikių bažnyčios galva
Įpareigojimas melstis už valdovą ir už buvusius šios dinastijos atstovus diegė rusėnų žemėse suvokimą apie bendrą ilgalaikę istorinę praeitį, o tai vienijo ir stiprino valstybę. Ši praktika įtvirtino idėją, jog valdovas katalikas yra LDK Stačiatikių bažnyčios galva.
     
  Tradicija, kad pasaulietinis valdovas yra ir bažnyčios vadovas, kuris kontroliuoja Bažnyčios administravimą, skiria vyriausiąjį Bažnyčios hierarchą, šaukia susirinkimus, kilo iš Bizantijos. Tokia praktika, kai valdovas tampa ne tik politiniu vadovu, bet ir Bažnyčios vadovu, vadinama cezariopapizmu. Šios tradicijos rusėnai laikėsi nuo krikšto (988), jiems ji buvo gerai pažįstama ir suprantama. Ja naudojosi ir Lietuvos didieji kunigaikščiai, o Žygimantas Senasis tradiciją įtvirtino ir pavertė kasdiene praktika.  
     
Valdovo asmuo jungė krikščionišką tautą, susidedančią iš katalikų ir stačiatikių. Dėl šios priežasties ir Kijevo metropolitai, kuriuos skirdavo valdovas, meldėsi už pastarąjį. Kijevo metropolitas Juozapas Soltanas pašventino Aleksandro Chodkevičiaus pastatytą vienuolyną Supraslyje ir suteikė valdų,
         
  Valdovo asmuo jungė krikščionišką tautą, susidedančią iš katalikų ir stačiatikių.  
         
kad „būtų meldžiamasi už valdovą ir už jo sveikatą“. Supratimas, kad valdovas yra visos krikščioniškos bendruomenės įkūnytojas, atsiskleidžia Volkovysko Stebuklingojo Viešpaties kryžiaus cerkvės šventiko Simono Čeplejevskio testamente: „Privalės už jo didenybę karalių ir Ponų tarybos ponus bei už visus stačiatikius krikščionis melsti Viešpatį Dievą“. XVI amžiaus pr. valdovai įdiegė cezariopapizmą LDK Stačiatikių bažnyčioje. Įpareigojimas melstis už valdovą buvo projektuojamas į ateitį kaip nenutrūkstama tradicija.
 
Remigijus Černius