Teisė, teisingumas / XV-XVI a.
Grįžti

Valdovo teisingumas: Ne karalius yra įstatymas, bet įstatymas – karalius

Valdovo teismas LDK buvo aukščiausia teismo instancija. Dar 1544 m. Žygimantas Senasis, pranešęs valdiniams, kad „pasilikęs sau viršenybės teisę“ LDK valdymą perleidžia sūnui Žygimantui Augustui, išvardino jam suteikiamus įgaliojimus ir nurodė, jog „pirmiausia duodame jo  didenybei visą teisingumo vykdymo galią, idant rengtų teismus ir pats teistų, ir niekas neturi teisės teikti apeliacijos dėl jo teismo sprendimo...“. Nors 1529 m. Pirmajame Lietuvos Statute buvo įteisinta nuostata, kad į valdovo, kaip pirmosios instancijos, teismą gali kreiptis tik kunigaikščiai ir ponai, iki mūsų dienų išlikusios valdovo teismo knygų kopijos rodo, kad XVI a. I p. ir vid. jo teismas buvo nesunkiai prieinamas ir eiliniams bajorams, kurie žinojo „keliaujantį“ valdovo teismo pobūdį ir stengėsi nuvykti į seimą ar „užklupti“ valdovą pakeliui į kurią nors rezidenciją.
Karalius – lygybės prieš įstatymą garantas
     
  Didysis kunigaikštis, nedrausdamas kreiptis su prašymu nagrinėti bylą iš karto į jį (bylą nagrinėti galėjo pavesti ir komisarams, dvaro teisėjams ar ponams tarėjams ir pan.), vykdė krikščioniško teisingumo (lot. iustitia) doktriną. Teisingumas, kaip viena svarbiausių krikščioniškų dorybių, buvo susijęs su teisių elgesiu Dievo ir žmonių atžvilgiu, o taip pat teisėje jis suvokiamas kaip teisingas sprendimas. Todėl viduramžiais viena valdovo insignija buvo skeptras arba lazda, laikyta teisingumo ir teismo valdžios simboliu. Pasak Martyno Bielskio ir Aleksandro Gvagninio kronikų, 1492 m. Aleksandro pakėlimo didžiuoju kunigaikščiu ceremonijoje jam buvo įteiktas kalavijas, bet prašyta valdyti taip, tarsi kitoje rankoje laikytų lazdą, t. y. nusikaltusius bausti, o teisinguosius gerbti.  
     
Gana paprastas Lietuvos valdovo teismo prieinamumas visų luomų žmonėms ir tam tikras demokratiškumas buvo išskirtinis andainykštės Europos karališkųjų teismų fone, nekalbant apie Maskvos valstybės valdovų Vasilijaus III ir Ivano IV teismus. Žinoma, valdovo teismas brangiai kainavo, o dėl didžiojo kunigaikščio užimtumo arba medžioklių sezono bylos buvo vilkinamos, bet tai buvo „teisingiausias teismas“. Pirmajame Lietuvos Statute valdovo skelbiama visų lygybė prieš įstatymą nebuvo tik deklaracija.
         
  Pirmajame Lietuvos Statute valdovo skelbiama visų lygybė prieš įstatymą nebuvo tik deklaracija.  
         
Štai Žygimantas Senasis 1537 m. laiškuose kunigaikščiui Jurgiui Sluckiui, gindamas žydo („tokio nereikšmingo asmens“) teisę kreiptis tiesiai į valdovą, aiškino, „tačiau, kunigaikšti Jurgi, tu ir pats gerai supranti, kad kaip aukštiesiems ir turtingiems ponams, taip ir kiekvienam skurdžiui turi būti užtikrintas vienodas teisingumas“, o valdovui „dera savo valdinius ginti“. Ir 1538 m., atsakydamas į Ponų tarybos narių, nepatenkintų valdovo teismo prieinamumu (aplenkiant ponų tarėjų teismą),  priekaištus, didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis pareiškė, jog „būtų neteisėta“, jei jis, valdovas, „nesuteiktų gailestingumo“ savo valdiniams ir uždraustų kreiptis, nes visiems luomams išleidęs Statutą, „savo rankos ir galios jiems neužrakino“. Kitaip tariant, savo ponams tarėjams priminė svarbų postulatą: leidžiama tai, kas neuždrausta. Ir pridėjo, kad jo valdoviška viršenybė (звирхность) įpareigoja jį vykdyti teisingumą kiekvienam savo valdiniui, o ypač tiems, kurie su skundais į jį kreipiasi.
Aukščiausia Temidės valdžia
     
  Rūpindamasis  „žmonijos teisingumu“, valdovas neretai naudodavosi didžiojo kunigaikščio viršenybe, kurią įkūnijo ir principas Rex iudex supremus (karalius aukščiausias teisėjas). Minėtame laiške kunigaikščiui Jurgiui Sluckiui, prašiusiam valdovo pakeisti jo bylai nagrinėti paskirtus komisarus (esą Vilniaus vaivada ir LDK kancleris Albertas Goštautas – asmeninis priešas), Žygimantas Senasis atsisakė tai padaryti, motyvuodamas tuo, kad A. Goštautas – valstybės „pirmasis tarėjas (переднейшая рада)“. Suprantama, kad ir įsigaliojus Statutui, įteisinusiam margą teismų sistemą, valdovas išliko aukščiausiu teisės šaltiniu ir įstatymų komentatoriumi. XVI amžiaus I p. ir vid. dažni atvejai, kai bylas nagrinėję žemesnės instancijos teismai nepriimdavo sprendimo ir kreipdavosi į valdovą instrukcijos („pamokymo“ – наука).   
     
Nors bylų nagrinėjimas atimdavo daug valdovo laiko, jis būdavo naudingas ne tik finansiškai, bet  ir reikšdavo jo politinę galią, stiprindavo valdovo autoritetą ir net kurdavo legendą. Štai 1589 m. Vilniaus universiteto sveikinimuose atvykusiam į Vilnių Zigmantui Vazai priminus jo pirmtakų Lietuvos valdovų nuopelnus, Žygimantas Senasis buvo pavadintas Teisinguoju: „Tau teisingumas, Karaliau šviesiausias, rūpėjo pirmiausia, / Tik teisingumą visad linkęs globoti buvai...“. Valdovas, suvokdamas
 
Įdomybė
 
Viduramžiais viena valdovo insignija buvo skeptras arba lazda, laikyta teisingumo ir teismo valdžios simboliu. Pasak Martyno Bielskio ir Aleksandro Gvagninio kronikų, 1492 m. Aleksandro pakėlimo didžiuoju kunigaikščiu ceremonijoje jam buvo įteiktas kalavijas, bet prašyta valdyti taip, tarsi kitoje rankoje laikytų lazdą, t. y. nusikaltusius bausti, o teisinguosius gerbti.
 
save valstybės sergėtoju bei globėju, į tą sampratą įjungė ir teisės sergėjimą, o save vadino teisingumo patronu  (опатрон). Kita vertus, XVI a. II p. LDK elito atstovai puikiai suvokė principą non rex est lex, sed lex est rex (ne karalius yra įstatymas, bet įstatymas – karalius).
         
  „Pats valdovas, mūsų viešpats, jokios kitos valdžios ant mūsų negali turėti, kaip tik tą, kurią jam leidžia teisė.“  
         
Neatsitiktinai Leonas Sapiega Trečiojo Lietuvos Statuto dedikacijoje Zigmantui Vazai, dėkodamas už Statuto patvirtinimą, šlovino Lietuvos didžiuosius kunigaikščius ir vadino laiminga savąją tautą, „kuriai Viešpats Dievas teikėsi duoti tokius valdovus ir Jūsų Karališkosios Malonybės protėvius, kurie ne tik nepanorėjo vien savo valia ir nuožiūra savo karališką valdžią mums uždėti, bet ir patys buvo priežastis bei akstinas to, kad mes sau teisyną, kaip geriausią visuotinės laisvės sargybinį, parengtumėm, neribotos valdovų valdžios sau neužsidėtumėm ir jiems patiems tam tikras, teisėmis apibrėžtas, viešpatavimo ribas nustatytumėm“. O kitoje, visiems LDK luomams skirtoje dedikacijoje Leonas Sapiega dar atviriau akcentavo valdžios (monarcho) paklusimą teisei (įstatymams): „Pats valdovas, mūsų viešpats, jokios kitos valdžios ant mūsų negali turėti, kaip tik tą, kurią jam leidžia teisė.“

Irena Valikonytė
V. Andriulis et al. Lietuvos teisės istorija, Vilnius, 2002, p. 161–168; Ф. Леонтович, Суд господарей и их советников в Великом княжестве Литовском до и после Люблинской унии, in Журнал Министерства Юстиции, 1909, Nr. 6, 7.