Teisė, teisingumas / XV-XVI a.
Grįžti

Valdovo teismas

Aukščiausia teismo instancija LDK buvo valdovo teismas. Formaliai didysis kunigaikštis buvo visų savo valdinių teisėjas iki 1447 m. Kazimiero privilegijos, kuria bajorų valstiečiai buvo perduoti šeimininkų jurisdikcijai. O iki 1564–1566 m. teismų reformos valdovo, kaip pirmosios instancijos, teisme buvo nagrinėjamos kunigaikščių ir ponų bylos, išskirtos iš vietininkų (vaivadų, seniūnų ir dvarų laikytojų) jurisdikcijos.
         
  Kadangi valdovo teismas buvo ir apeliacijos instancija (rex iudex supremus), amžininkai jį laikė ir aukščiausiu, ir teisingiausiu.  
         
Šią nuostatą įtvirtino 1529 m. Pirmasis Lietuvos Statutas (PLS). Tačiau jokiam bajorui nebuvo uždrausta kreiptis tiesiogiai į didįjį kunigaikštį. PLS VI sk. 5 straipsnis draudė valdovui perduoti tik bylą, pradėtą ir nebaigtą nagrinėti kitame teisme, t. y. įteisino teisenos principą, jog bylą turi baigti tas teismas, kuris pradėjo, ir tik tuomet galima apeliuoti į aukštesnį. Kadangi valdovo teismas buvo ir apeliacijos instancija (rex iudex supremus), amžininkai jį laikė ir aukščiausiu, ir teisingiausiu. Nepaisydami PLS įteisintos bylų žinybingumo tvarkos, valdiniai siekė išsyk pasiekti valdovo teismą, kuriame teisybės ieškojo ir domeno valstiečiai, dažniausiai skųsdavę urėdininkus, neteisėtai reikalavusius atlikti papildomas prievoles ir pažeidinėjusius „senovę“. Išlikusios XVI a. valdovo teismo knygos ir jų kopijos liudija valdovo teismo prieinamumą ir tam tikrą demokratiškumą, paremtą krikščioniška teisingumo samprata. Valdovo teismas buvo „keliaujantis“, todėl pasiekiamas. Bylos buvo nagrinėjamos įvairiuose valdovo dvaruose, nors įprasta teismo vieta XVI a. I p. buvo valdovo rūmai (палац) Vilniuje, tai užfiksuota ir PLS VI sk. 4 straipsnyje. Bylas nagrinėti valdovui dažnai tekdavo seimo, kur jis bevyktų, metu. Kartais šaukimuose į teismą buvo nurodoma atsakovui stoti „prieš valdovo teismo sostą (столец)“.
Valdovo teismo kompetencija
Valdovas iš pradžių teisingumą vykdė remdamasis savo valia ir papročiais, o vėliau – įstatymais (nuostatais ir Statutu). Valdovo teismo kompetencija aprėpė visas teisės sritis, bet daugiausia – žemėvaldos ginčus. Tačiau būta bylų, priklausiusių tik jo jurisdikcijai (XV a. pab. – XVI a. pr. aktuose kartais tokios
 
Įdomybė
 
Aukščiausia teismo instancija LDK buvo valdovo teismas. Amžininkai jį laikė aukščiausiu ir teisingiausiu, jame teisybės ieškoti galėjo kiekvienas bajoras.
 
bylos net vadinamos „didžiosiomis“, kad būtų atskirtos nuo paprastų – „mažųjų“): 1) valstybiniai (politiniai) nusikaltimai, t. y. nusikaltimai prieš valstybę ir valdovą (valdovo įžeidimas buvo tolygus valstybės išdavimui); 2) valdovo regalijų (monopolinė valdovo teisė gauti tam tikras pajamas) pažeidimo bylos; 3) bajorų ir miestiečių garbės teismai bei šlėktystės įrodymo (probatio nobilitatis, вывод шляхетства) bylos. Štai 1524 m. Žygimantas Senasis, išnagrinėjęs bylą miestiečio, iš kurio Vilniaus magistratas buvo atėmęs pareigybę ir garbę, neslėpė pasipiktinimo: „Mes didžiai stebimės, kad jūs žmonėms garbę teisiate, ko niekas negali daryti, tik mes patys, valdovas, turime galią garbę suteikti ir taip pat garbę atimti pagal kurio nusižengimą. O tai mes tą jūsų sprendimą niekiniu paverčiame“; 4) tik valdovas galėjo patvirtinti arba panaikinti savo arba pirmtakų suteiktis ir privilegijas („kai... reikalas kėsinasi į mūsų privilegiją, tada... niekas negali mūsų privilegijų laužyti“), nes pasitaikydavo, kai bajorai išprašydavo suteiktis apgaule, anot valdovo, „gražbyliaudami“. 
     
  Kita vertus, valdovas delikačiai reaguodavo į apskųstus bažnytinio (dvasinio) teismo sprendimus, kartais net panaikindavo jiems prieštaravusius savuosius, motyvuodamas: „Nedera mums bažnytinę teisę laužyti nei teismą užginti niekam, kas turėtų savo teisėtumą įrodinėti. Dėl tokių priežasčių atiduodame juos (totorius, susiginčijusius dėl vienos nuotakos – I. V.) jų dvasiniam teismui, tegul jie tarpusavyje bylinėjasi savo dvasiniame teisme pagal jų įstatymus.“  Tačiau griežtai atmesdavo bažnytinio teismo bandymą kištis į žemėvaldos ieškinius: „Klebonas dėl tokių dalykų neturėjo į bažnytinį teismą šaukti, bet privalėjo apie tai mums, valdovui, arba mūsų ponams tarėjams skųstis.“   
     
Valdovas puikiai suvokė savo kompetencijos ribas. Pvz., 1528 m. sprendimą motyvavo, jog LDK „toks paprotys: kuris kuriam ką savanoriškai užrašys arba amžinai parduos, tada ne tik tas, kuris užrašo, negali savo užrašymo sulaužyti, bet ir mes patys, valdovas, tokių užrašymų nelaužome“.
Teisingumo našta
Didysis kunigaikštis bylas nagrinėdavo ne vienas, bet su Ponų taryba ar keliais jos nariais, kaip reikalavo valdovo etiketo protokolas ir jo majestotas (didybė). Teisėjo funkcija atimdavo daug laiko, kita vertus, valdovas negalėdavo pats vykti į teisminio ginčo vietą, kai būdavo nagrinėjamos, pvz., žemės ir dvarų ribų pažeidimo bylos. Todėl ilgainiui susiformavo valdovo teismo organizavimo modelis,
         
  Tokių valdovo teismo šakų per XV a. II p. – XVI a. I p. atsirado net kelios: komisarų, dvaro ir maršalkų teismai.  
         
turėjęs palengvinti jo naštą, atsirado tam tikros šakos (formos), kai valdovo paskirti teisėjai jo pavedimu išnagrinėdavo bylas ir priimdavo sprendimus valdovo vardu arba bylos tyrimo ataskaitą perduodavo valdovui, kad šis priimtų nutartį. Tokių valdovo teismo šakų per XV a. II p. – XVI a. I p. atsirado net kelios: komisarų, dvaro ir maršalkų teismai. Kaip rodo išlikusių teismo protokolų ir sprendimų analizė, šių teismų kompetencija ir sudėtis nebuvo griežtai apibrėžta, o terminai vartoti nepreciziškai. Dar iki Pirmojo Statuto įsigaliojimo komisarų (arba komisorių) teismą sudarė 2–6 teisėjų kolegija, valdovo paskirta dažniausiai vienai konkrečiai (išvažiuojamajai) bylai nagrinėti. Pirmojo Statuto VI sk. 5 straipsnyje, įteisinusiame komisarų teismą, nurodyta, kad į jį skiriami ponai tarėjai: „Mes mūsų, valdovo, vardu mūsų ponus tarėjus skiriame komisarais, kad mūsų valdiniams teisingumą vykdytų.“ Kaip liudija teismų praktika, komisarais dažniausiai buvo skiriami maršalkos, todėl nestebina, kad  XVI a. vid. šis teismas vis dažniau vadinamas maršalkų teismu.
         
  Teismo vykdymo funkcija buvo naudinga valdovui finansiniu požiūriu, nes teismo mokesčiai sudarė nemenką pajamų dalį, taip pat stiprino institucinę ir politinę valdovo galią bei autoritetą.  
         
Valdovas kartais net pačių bylininkų pasirinktus teisėjus (vadinamąjį trečiųjų teismą) irgi vadino komisarais. XVI amžiaus pr. savo – teisėjo – funkciją valdovas ėmė deleguoti ir vadinamam dvaro (in curia) teismui, į kurį paskirti asmenys imti vadinti dvaro teisėjais (судьи дворные), nes bylą nagrinėjo valdovo dvare. Šios valdovo teismo šakos veikla neminima Pirmajame Statute, nors su ja pirmąkart susiduriame dar 1528 m. šaltiniuose. Tokių teisėjų būta 4–6, tarp jų bent du buvo maršalkos. Gana pastovi šio teismo asmeninė sudėtis išlieka net kelerius metus (pvz., 1528–1536 m.), o vėliau iš lėto keičiama, bet per 15 metų dvaro teisme dirbo du tie patys asmenys. Taigi dažniausiai (bet ne visada) komisarų teismas nagrinėjo išvažiuojamąsias bylas, o dvaro teisėjai dirbo valdovo dvare nuolat. XVI amžiaus II p. dvaro teisėjų terminas šaltiniuose išnyksta. 1581 metais įsteigus Lietuvos vyriausiąjį tribunolą, kurio kompetencijai priklausė bylų, nagrinėtų žemės, pilies ir pakamario teismuose, apeliacija, įsigali asesorių teismo, kurį sudarė valdovo paskirti urėdininkai, pavadinimas.
Teismo vykdymo funkcija buvo naudinga valdovui finansiniu požiūriu, nes teismo mokesčiai sudarė nemenką pajamų dalį, taip pat stiprino institucinę ir politinę valdovo galią bei autoritetą.
                                                                                                        
Irena Valikonytė
V. Andriulis et al. Lietuvos teisės istorija, Vilnius, 2002, p. 161–168; Ф. Леонтович, Суд господарей и их советников в Великом княжестве Литовском до и после Люблинской унии, in Журнал Министерства Юстиции,1909, Nr. 6,7.