Valstybė ir politika / XIII-XIV a.
Grįžti

Valdovų šešėlyje: ankstyvoji diduomenė ir jos ženklai

Vokiečių ordino kronikininkas Hermanas Vartbergietis ties 1360 m. data aprašė kryžiuočių ekspediciją į lietuvių didiko Eiginto, kurį jis vadina satrapu (šiuo terminu Ordino autoriai apibūdindavo aukščiausio rango didžiojo kunigaikščio atstovus), sodybą.
 
Įdomybė
 
Vytauto laikais susiformavo paveldimi didikų, pvz.,  Goštautų, Radvilų, Astikų, Manvydų, Kęsgailų vardai. Ikikrikščioniškais laikais lietuviai turėjo vieną vardą, kuris paprastai iš kartos į kartą nebūdavo paveldimas. Šių paveldimų giminės vardų pasirodymas atspindi besikeičiančią diduomenės giminės sampratą, kurioje į pirmą planą išėjo vyriška paveldėjimo linija perduodama genealoginė savimonė ir giminės vardas.
 
Eigintas, pasak kronikininko, gyrėsi „galįs visus krikščionis ir vokiečius iš Livonijos išvaryti ir į jų pilis paskirti savo giminaičius ir draugus“. Lietuvių didikas mąsto valdžios kategorijomis, ketindamas į užkariausimas teritorijas pasiųsti savo artimuosius. Jis neužsimena apie didžiojo kunigaikščio prerogatyvas, kurių apeiti jis, aišku, negalėjo. Bet toli esantis valdovas reprezentuoja tik aukščiausią (kartais beveik abstraktų) valdžios lygmenį. Socialinėje tikrovėje valdovo ir didikų valdžia egzistavo viena šalia kitos. Kito Ordino kronikininko Vygando Marburgiečio siužetas leidžia pajusti šios valdžios formuojamą aristokratišką savimonę. 1364 metais pasiduodamas į Ordino nelaisvę, pasienio pilies Veliuonos seniūnas ir žymios didikų giminės protėvis Goštautas kreipėsi į Ordino maršalą, kad jį garbingai, kaip dera, paimtų į nelaisvę. Maršalas taip ir padarė, nusiųsdamas jį į savo palapinę. Šiame epizode matome dviejų skirtingų visuomenių kilmingųjų komunikaciją, kuri remiasi abipuse pagarba ir pripažinimu. Goštauto laikysenoje atsispindi diduomenės kilmingumo ir savo išskirtinės padėties suvokimas – tai pirmavaizdis tos diduomenės savimonės, kurią matome gausesniuose XV ir XVI a. šaltiniuose.
Kunigaikščių vienvaldystės mitas
Tačiau istoriografijoje neretai galima sutikti teiginį, kad iki Lietuvos krikšto ir unijos su Lenkija laikų Lietuvos diduomenės įtaka buvo menka ir ji buvo priklausoma nuo didžiojo kunigaikščio malonės. Pastarojo kone absoliuti valdžia tik nuo XV a. pamažu silpnėjusi diduomenės naudai. Tokią teoriją geriausiai išreiškia metafora apie tai, kad XV a. „Kunigaikščių Lietuva“ virto „Ponų Lietuva“. Lemiamas lūžis datuojamas
         
  Didieji kunigaikščiai nelaikė didikų konkurentais, nes pastarieji nepretendavo į aukščiausią valdžią ir tenkinosi savo įprasta autoritetinga padėtimi valdovo aplinkoje bei lokalinėse visuomenėse.  
         
Vytauto laikais (1392–1430), kai šis didysis kunigaikštis tariamai ėmė kelti jam ištikimus bajorus, kurių padėtį dar labiau sutvirtino 1413 m. Horodlės unijos metu įvykęs herbinis susibroliavimas su lenkais ir lenkiškų bajorų privilegijų perėmimas. Šios privilegijos suteikusios bajorijos viršūnei, o vėliau ir jos politiniam institutui – Ponų tarybai – teisę spręsti visus svarbiausius šalies reikalus, o valdanti dinastija praradusi nemažą dalį savo ankstesnės kompetencijos.
Tačiau toks didžiojo kunigaikščio ir diduomenės valdžios priešpastatymas nėra adekvatus to meto politinei ir socialinei realybei. Iš visko sprendžiant, reformas valdžios struktūrose inicijavo ir įgyvendino viešpataujanti Gediminaičių dinastija drauge su iškiliausiais diduomenės atstovais. Didieji kunigaikščiai nelaikė didikų konkurentais, nes pastarieji nepretendavo į aukščiausią valdžią ir tenkinosi savo įprasta autoritetinga padėtimi valdovo aplinkoje bei lokalinėse visuomenėse. Konfliktus tarp atskirų valdovų ir didikų grupių sąlygojo ne konkurencija dėl valdžios, bet numanomi ar realūs nustatytos hierarchinės tvarkos bei politinių taisyklių pažeidimai.
     
  Politiniu konsensusu tarp valdovo ir diduomenės grįsta santvarka buvo logiškas reiškinys visuomenėje, kurioje valdžia funkcionavo asmeninių santykių pagrindu. Kunigaikščiai, negalėdami remtis dar nesusiformavusiomis valstybės struktūromis, neišvengiamai turėjo ieškoti atramos vietinėje diduomenėje. Valdyti galėjo tik tas, kuris turėjo stiprų užnugarį. Nuolatinių kovų dėl sosto akivaizdoje vieno ar kito kandidato galimybės priklausė nuo diduomenės simpatijų, kurias reikėjo tiek užkariauti, tiek išsaugoti. Todėl teorija „stiprus kunigaikštis – silpna bajorija/diduomenė“ yra prieštaringa ir negali paaiškinti valdžios įgyvendinimo mechanizmo.  
     
Didikų savimonės pokyčiai
Pirmasis teoriją apie nevaržomą didžiojo kunigaikščio valdžią Lietuvoje iki unijos su Lenkija dar XV a. II p. suformulavo žymus lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas. Kalbėdamas apie minėtą 1413 m. Horodlės uniją ir privilegiją Lietuvos bajorams, jis teigė, kad iki unijos ir krikšto Lietuvoje nežinota bajoriškų teisių, o Lietuvos didikų padėtį apibūdino kaip tariamai beteisę ir kone vergišką. Toks tendencingas lenkų kronikininko požiūris smarkiai paveikė tolesnę istoriografiją, kuri ir sukūrė teoriją apie Jogailos bei Vytauto iškeltus bajorus.
„Naujosios diduomenės“ iškėlimo teorijai prieštarauja šaltinių duomenys. Galima įrodyti, kad visi svarbiausi Vytauto laikų didikai buvo kilę iš kilmingų giminių, todėl jų atsiradimą
         
  Vytauto laikais prasidėjo Lietuvos diduomenės vidinės struktūros pokyčiai.  
         
valdančiajame elite nulėmė toli gražu ne vien valdovo palankumas. Tiesa, Vytauto laikais prasidėjo Lietuvos diduomenės vidinės struktūros pokyčiai. Vienas šių pokyčių požymių – paveldimų didikų vardų formavimasis, pakeitęs iki tol egzistavusį vienanarį didikų vardyną. Ikikrikščioniškais laikais lietuviai turėjo vieną vardą, kuris paprastai iš kartos į kartą nebūdavo paveldimas. Tik iš atsitiktinių užuominų šaltiniuose žinome, kad Algirdo ir Kęstučio laikais gyvenęs didikas Buškys buvo Valmanto tėvas, o šis – Vytauto laikų didiko Kęsgailos. Istorikai buvo linkę manyti, kad Vytauto valdymo metu atsirandantys paveldimi Goštautų, Radvilų, Astikų, Manvydų, Kęsgailų vardai rodo naujosios diduomenės sukūrimą. Tačiau iš tiesų šių paveldimų giminės vardų pasirodymas atspindi besikeičiančią diduomenės giminės sampratą, kurioje į pirmą planą išėjo vyriška paveldėjimo linija perduodama genealoginė savimonė ir giminės vardas. Ankstyvojoje monarchijoje paplitusias plačiąsias „klano tipo“ gimines keitė konsoliduotos, aiškiai apibrėžtos ir genealogiškai (t. y. kaip iš kartos į kartą einanti žmonių seka) suvokiamos giminės.
     
  Šios giminės įgyja ne tik paveldimą vardą, bet ir ženklus – herbus. Pirmą kartą lietuvio didiko ženklą sutinkame 1380 m. Dovydiškų sutartyje tarp Jogailos ir Vokiečių ordino, prie kurios savo antspaudą pridėjo ir Jogailai artimas didikas Vaidila. Vytauto laikais europinių riterių stilistikos herbus turėjo įtakingiausi jo aplinkos didikai – Albertas Manvydas, Stanislovas Čupurna, Jonas Sungaila. 1413 metais Horodlėje jie perėmė lenkiškus herbus, kurie nuo to laiko kartu su paveldimu vardu simbolizavo giminės išskirtinumą.      
     
Rimvydas Petrauskas
R. Petrauskas, Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje – XV a.: sudėtis – struktūra – valdžia, Vilnius, 2003