Karyba / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Valkininkų mūšis

     
  1700 m. lapkričio 18 d. netoli Valkininkų miestelio prie Lieponių (Leipūnų) gyvenvietės įvyko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus karo (1697–1702) mūšis. Iki tol įtakingiausia Lietuvoje didikų Sapiegų giminė ir jos sąjungininkai patyrė triuškinantį pralaimėjimą. XVII amžiaus pab. prieš Sapiegas susivienijo dauguma Lietuvos bajorų ir didikų. Bajorai buvo nepatenkinti Sapiegų savivale ir jų valdžioje buvusios LDK kariuomenės piktnaudžiavimais. Kitos didikų giminės jautėsi nepelnytai nustumtos nuo valdžios. Sapiegų įsigalėjimu buvo nepatenkinti ir karaliai.  
     
Sapiegų galybė ima klibėti
Pirmieji požymiai, kad nepasitenkinimas Sapiegomis Lietuvoje gali peraugti į ginkluotą kovą, pasireiškė 1696 m. pabaigoje. Tada Lietuvos kariuomenės vadas – didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega numalšino kai kurių kariuomenės dalinių maištą. 1697 metais išrinkus naująjį Lenkijos ir
         
  1697 metais išrinkus naująjį Lenkijos ir Lietuvos valstybės karalių Augustą II, kurio iš pradžių Sapiegos nepripažino, visi nepatenkintieji Sapiegomis pasijuto drąsiau.  
         
Lietuvos valstybės karalių Augustą II, kurio iš pradžių Sapiegos nepripažino, visi nepatenkintieji Sapiegomis pasijuto drąsiau. Krašte prasidėjo ginkluota kova tarp Sapiegų šalininkų ir priešininkų, kuriuos imta vadinti Lietuvos respublikonais. Ginkluoti susidūrimai tai įsiplieksdavo, tai vėl nurimdavo. Tokia padėtis, kurią galima pavadinti dvivaldyste Lietuvoje, tęsėsi kelerius metus. 1700 metų rudenį konfliktas paaštrėjo. Karalius Augustas II, 1700 m. pr. pradėjęs karą prieš Švediją, paprašė Sapiegų, kad šie parengtų apie tris su puse tūkstančio karių ir atsiųstų jam į pagalbą. Bajorija įtarė, kad Sapiegos, parengę šią kariuomenę, panaudos ją ne prieš švedus, bet prieš savo priešininkus Lietuvoje ir atkurs savo vienvaldystę. Todėl respublikonų vadai nusprendė priversti Sapiegas paleisti šią naujai sukurtą Sapiegų kariuomenę, o jei Sapiegos nesutiks, ją sumušti.
Paskutinis bandymas išvengti vidaus karo
1700 m. rudenį Sapiegų daliniai buvo išdėstyti prie Vilniaus. Tuo metu Žemaitijoje prieš Sapiegas bajoriją telkė aršus šių didikų priešas – Žemaitijos seniūnas Grigalius Oginskis. Rytinių LDK vaivadijų bajoriją organizavo Vitebsko kaštelionas Mykolas Katilas, o pietinių – kunigaikščiai Jonušas ir Mykolas Višnioveckiai. Buvo planuojama sujungti visas respublikonų pajėgas netoli Vilniaus, prie Širvintų, ir iš čia žygiuoti prieš Sapiegas. Tačiau Mykolo Katilo iš Baltosios Rusios vedamų bajorų pajėgų priešakinius
         
  Iš pradžių tikėtasi išvengti ginkluoto susidūrimo, derybose tarpininkauti ėmėsi Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis ir keli įtakingi kanauninkai.  
         
būrius prie Ašmenos sumušė Lietuvos iždininkas Benediktas Sapiega, todėl planus teko keisti. Mykolas Katilas pasuko piečiau ir Lipniškėse, netoli Lydos, susijungė su Višnioveckių vedamais respublikonų daliniais, kurie buvo žymiai gausesni. Kunigaikščiai pasitelkė kelis tūkstančius bajorų ir kazokų iš savo gausių dvarų Lenkijoje (ypač Voluinės vaivadijoje). Daugelis jų turėjo karo tarnybos patirtį. Lipniškėse Mykolas Višnioveckis buvo išrinktas jungtinių respublikonų pajėgų vyriausiuoju vadu – generaliniu pulkininku. Netrukus Sapiegų priešininkai pajudėjo link Vilniaus ir lapkričio 13 d. įsirengė stovyklą Valkininkuose, maždaug 50 km atstumu nuo Lietuvos sostinės. Gavę žinią apie artėjančią respublikonų kariuomenę, ją pasitikti iš Vilniaus išžygiavo Sapiegos, vesdami savo šalininkus bei sau ištikimus kariuomenės dalinius. Sapiegų stovykla buvo įrengta šiauriau Valkininkų, prie Lieponių smuklės. Iš pradžių tikėtasi išvengti ginkluoto susidūrimo, derybose tarpininkauti ėmėsi Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis ir keli įtakingi kanauninkai. Tačiau derybos nepavyko. Lapkričio 17 d. Valkininkuose Mykolas Višnioveckis išrikiavo respublikonų kariuomenę ir surengė jos apžiūrą. Tačiau buvo tikimasi, kad pavyks išvengti kraujo praliejimo.
Persvarą nulemia kiekybė
Respublikonų stovykloje nuotaikos pasikeitė tos pačios dienos vakare, kai apėjęs Sapiegų kariuomenę atvyko Grigalius Oginskis, atsivedęs su savimi apie tūkstantį karių – pasamdytų dalinių ir Žemaitijoje mobilizuotų bajorų. Respublikonų kariuomenę apėmė entuziazmas ir ryžtas susikauti su
         
  Mūšis prasidėjo apie 8 val. ryte ir tęsėsi apie penkias valandas.  
         
Sapiegomis. Liepos 18 d. anksti ryte, dar prieš aušrą, respublikonai išžygiavo link Lieponių, kur buvo Sapiegų kariuomenė. Tačiau jos netikėtai užklupti nepavyko. Sargybą ėję Sapiegų lengvosios kavalerijos būriai – iš Lietuvos totorių sudarytos raitininkų totorių vėliavos – pastebėjo artėjančius respublikonus. Sapiegos suspėjo išrikiuoti dalinius. Sapiegų kariuomenėje buvo apie pusantro tūkstančio karių. Tarp jų – apie penkis šimtus totorių raitininkų. Iš Vilniaus pilies arsenalo buvo paimtos aštuonios patrankos. Nedidelę, bet gerai apmokytą kariuomenę dar papildė Sapiegų paremti negausiai atvykę bajorai, daugiausia iš Vilniaus, Gardino, Breslaujos pavietų. Respublikonų kariuomenėje galėjo būti apie 10 tūkst. karių, ne tik pašauktinių bajorų, bet ir didikų pasitelktų samdinių. Ji buvo mažiau patyrusi ir ne tokia organizuota, tačiau kelis kartus gausesnė. Mūšis prasidėjo apie 8 val. ryte ir tęsėsi apie penkias valandas. Iš pradžių vyko nedidelių būrių susidūrimai ir artilerijos susišaudymas. Sapiegoms pavyko atremti respublikonų puolimus. Tačiau respublikonai mišku apėjo Sapiegų kariuomenę. Jos užnugarį dengę negausūs bajorų pašauktiniai pasitraukė iš mūšio lauko.
Pergalės svaigulys priverčia pamiršti garbę
Etmonas Kazimieras Jonas Sapiega, pamatęs, kad jo kariuomenę supa ir jau plėšia gurguolę, nusprendė trauktis į Vilnių.
         
  Paryčiais nuo pergalės šventimo įsiaudrinę bajorai, kurstomi Sapiegoms kerštavusio kanauninko Kristupo Bialozoro, žiauriai nužudė Mykolą Sapiegą.   
         
 
Įdomybė
 
Pagrindines valstybės pareigybes užėmę ir galingiausia Lietuvos gimine tituluoti Sapiegos įtaką prarado po lemtingo Valkininkų mūšio, kur vienos giminės hegemonija nepatenkinta bajorija sumušė Kazimiero Jono Sapiegos vadovaujamą kariuomenę. Iš Sapiegų buvo atimtos pareigybės ir dvarai bei galia valstybėje. Turėtos galios giminė niekada neatkūrė.
 
Kartu su juo pasitraukė etmono brolis, Lietuvos iždininkas Benediktas Sapiega ir sūnus, Lietuvos maršalas Aleksandras Povilas bei totorių raitininkai. Mūšio lauke tęsė kovą Sapiegų pėstininkai, raiteliai bei dragūnai, vadovaujami etmono sūnaus – Lietuvos artilerijos generolo bei arklidininko Mykolo Sapiegos. Likusieji mūšio lauke neleido respublikonams pasiųsti didesnių pajėgų įkandin traukiančių į Vilnių Sapiegų giminės lyderių. Etmonas, iždininkas ir maršalas vakare saugiai pasiekė Vilnių, o rytojaus dieną, paskleidę klaidingą gandą, kad vyksta į Drują ir Senąjį Bychovą (privačią tvirtovę Baltojoje Rusioje) pasitraukė į Kuršo kunigaikštystę. Mūšio lauke likęs Mykolas Sapiega, po kurio laiko gavęs iš Višnioveckių saugumo garantijas, su visa kariuomene pasidavė respublikonams. Abiejų pusių nuostoliai mūšyje buvo panašūs – žuvo po 100–150 karių, tačiau didesnė Sapiegų kariuomenės dalis pateko į nelaisvę arba buvo išsklaidyta. Nugalėtojai su belaisviais ir gausiu grobiu vakare grįžo į Valkininkus. Paryčiais nuo pergalės šventimo įsiaudrinę bajorai, kurstomi Sapiegoms kerštavusio kanauninko Kristupo Bialozoro, žiauriai nužudė Mykolą Sapiegą. Negelbėjo nei Vilniaus vyskupo, nei respublikonų vadų raginimai elgtis garbingai. Teigiama, kad Grigalius Oginskis, suprasdamas, kad Mykolo Sapiegos nužudymas pastūmės likusius Sapiegas keršyti ir dar nuožmiau kovoti, pasakė apie bajorus: „Prikapojo mėsos, bet negreitai ją suvalgys.“
     
  Kovos Lietuvoje vyko dar ilgai. Tačiau Sapiegų hegemonija buvo sugriauta. 1700 metų lapkričio 24 d. bajorija Valkininkuose paskelbė nutarimą, kuriuo atėmė iš Sapiegų pareigybes bei dvarus. Po vidaus kovų prasidėjo karas su švedais. Po dešimtmečio Sapiegos buvo amnestuoti, tačiau turėtos galios Lietuvoje jie niekada neatkūrė.  
     
Gintautas Sliesoriūnas
Šaltinis: Valkininkų mūšio aprašymas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, fondas 17, byla 177, l. 250–254 v.