Valstybė ir politika / XIII-XIV a.
Grįžti

Valsčius ir jo sandara

Valstybės teritorinė ir
 
Įdomybė
 
Mindaugo Karalystės dokumentuose monarcho kiemo vardas fiksuotas toks pat kaip valstybės: „mūsų dvaras Lietuva“ (in Lettowia in curia nostra). Taigi pradiniuose valdovo kiemo raidos etapuose karališka dalis pajungiamoje žemėje galėjo būti žymima valdžios centro terminu Lietuva, valdovui tarnaujančių ypatingų kiemo žmonių leičių arba jiems sinonimišku lietuvių vardu.
 
administracinė raida niekada nėra savaiminis, chaotiškas procesas, nes teritorines struktūras kuria ir savo poreikiams pritaiko joje gyvenantys žmonės. Karaliaus Mindaugo ir jo šeimos rankose XIII a. vid. pirmą kartą atsidūrė visi lietuvių etninės teritorijos pertvarkymo svertai, kuriuos naudojo ir vėlesni valdovai. Karinė jėga, karališkos periferijos ūkio ir valdymo struktūros, gyventojų kilnojimas iš vienos žemės į kitą, giminystės ryšiai – tai dažniausiai aptinkame istorijos šaltiniuose.
         
  Karaliaus Mindaugo ir jo šeimos rankose XIII a. vid. pirmą kartą atsidūrė visi lietuvių etninės teritorijos pertvarkymo svertai, kuriuos naudojo ir vėlesni valdovai.  
         
Šios priemonės vienijo valstybės teritoriją ir konsolidavo monarcho valdžią. Kita vertus, ankstyvoji karališka (centrinė) valdžia periferijoje ilgai buvo silpna, žemių diduomenė gyveno uždarą gyvenimą, net ir ta, kuri ištikimai palaikė pirmąjį Lietuvos karalių. Būtent ji, stiprėjanti kariškai, politiškai ir materialiai, subrandino mintį pašalinti Mindaugą iš valdžios. Vaišelgos Mindaugaičio 1264–1267 m. kerštas už tėvo nužudymą reiškia, kad ne vien Daumantas Nalšiškis su Girdeniu, bet ir Deltuvos diduomenė, dalis Lietuvos žemės dalyvavo šalinant karalių arba palaikė sąmokslą prieš jį. Vaišelgos veiksmai lėmė pirmą ryškią teritorinę kaitą – buvo pakirstas Nalšios ir Deltuvos žemių diduomenės savarankiškumas. Literatūroje pagrįstai tvirtinama, kad jos buvo prijungtos prie didžiojo kunigaikščio domeno.
Valdovo galios „ryšio bokštai“
Jungimas prie domeno – monarcho, centrinės valdžios, ūkinių, administracinių, karinių ir politinių struktūrų steigimas teritorijoje, kuri tam tikru metu gyvybiškai reikšminga, t. y. kariškai, politiškai, ūkiškai, infrastruktūriškai strateginė. Prasidėjęs naujas Lietuvos teritorinės raidos etapas keitė ikivalstybinių žemių struktūrą ir jų valdymą. Kaitos įrankio, sverto vaidmuo teko didžiojo kunigaikščio kiemams bei jiems giminingoms struktūroms. Tai – valdovo pilis, valdovo kaimas arba kaimai, valdovo teritorija (valsčius), tose periferijose sparčiai augantis valdovo arba jo šeimos narių ūkis, medžioklės girios.
         
  Patys pirmieji istorijos šaltinių paliudyti Mindaugo kiemų (curia) su išlyga vadinami tarnai buvo ten reziduojantys Livonijos riteriai, kurie vykdė karaliaus interesų karinės apsaugos ir fiskalinio administravimo funkcijas.  
         
Kartu su kiemais žemėse (valsčiuose) atsirasdavo valdovo žmonių, kiemo tarnų. Patys pirmieji istorijos šaltinių paliudyti Mindaugo kiemų (curia) su išlyga vadinami tarnai buvo ten reziduojantys Livonijos riteriai, kurie vykdė karaliaus interesų karinės apsaugos ir fiskalinio administravimo funkcijas. Jų nebuvo daug, kai krikščionybė Lietuvoje žlugo, jie pasitraukė į Livoniją. Vietinės kilmės seniausi kiemo tarnai turėjo atlikti karines arba joms artimas karines ūkines tarnybas: ankstyviausios žinios apie jų paslaugas susijusios su žirgininkyste – tai Haličo-Voluinės metraštyje minimi Mindaugo bernai žirgininkai (iš vėlesnių šaltinių dar žinomi žirgų šėrikai, leičiai, ašvininkai, raitininkai). Kadangi jie privalėjo išsilaikyti patys, žemėje formavosi didžiojo kunigaikščio žmonių ūkiai ir socialiniu profesiniu vardu vadinamos gyvenvietės: Leičiai (>Laičiai), Raitininkai, Ašvininkai, Kaniūkai (iš конюхи – žirgininkai), Kabeliai (iš кобыла – rusėniško ašva „kumelė“ vertimo) ir kitos.
Mindaugo kiemas – Lietuva
Mindaugo Karalystės dokumentuose monarcho kiemo vardas fiksuotas toks pat kaip valstybės: „mūsų dvaras Lietuva“ (in Lettowia in curia nostra). Taigi pradiniuose valdovo kiemo raidos etapuose karališka dalis pajungiamoje žemėje galėjo būti žymima valdžios centro terminu Lietuva, valdovui tarnaujančių ypatingų kiemo žmonių leičių arba jiems sinonimišku lietuvių vardu.
Valdovo valsčiai radosi valdovui galutinai įsitvirtinant ikivalstybinėse lietuvių žemėse, plėtojant jose didžiojo kunigaikščio valdžią – kiemus. Šios žemės tapo valdovo
         
  XV–XVI a. I p. istorijos šaltiniai bene daugiausia išvardija tarp Neries ir Nemuno aukštupio didžiojo kunigaikščio kiemų (dvarų) – tai Lietuvoje buvo seniausia valdovo valdžios, ūkio ir karinė atrama.  
         
nuosavybės dalimi, 1387 m. jau pavadintos valsčiais, kuriuose buvo valdovo administracija ir iš kurių į iždą nuolat ėjo duoklės, dėklos. XV–XVI a. I p. istorijos šaltiniai bene daugiausia išvardija tarp Neries ir Nemuno aukštupio didžiojo kunigaikščio kiemų (dvarų) – tai Lietuvoje buvo seniausia valdovo valdžios, ūkio ir karinė atrama. Lietuvos žemėje kiemų valdomi valsčiai buvo mažesni, bet jų buvo daugiau nei Nalšios ir Deltuvos žemėse suformuotų valsčių, šalia kurių egzistavo milžiniška valstybės mastais, vien ūkiniams poreikiams sudaryta Vilniaus tijūnija. Daug rečiau kiemų būta Žemaitijoje. Čia tiesioginės didžiojo kunigaikščio valdžios nebuvo iki XVI a. pirmos pusės. Kai kuriose Lietuvos žemėse valdovo kiemų iš viso galėjo nebūti, nes jas valdė tradiciškai valdovui ištikimos senos kilmingos giminės. Kaip ryškiausius pavyzdžius galima nurodyti Giedraičių, Svyrių, Alšėnų kunigus ir Nevėžio vidurupio satrapus.
Darbai ir duoklės karaliui
Valdovo interesams patenkinti XIII a. II p. – XIV a. steigiamame kieme būdavo apgyvendinami jam pavaldūs žmonės: perkelti iš pagrindinės žemės, Lietuvos,
         
  Kalbant moderniais terminais, didžiojo kunigaikščio kiemas (dvaras) su valsčiumi pavirto galingu vietinės valdžios organu, kiemo ūkis finansavo valdovo išlaidas, tiesiogiai dalyvavo kuriant feodalinę lietuvių visuomenę.  
         
verbuojami arba rekrutuojami iš vietinių, įkurdinami karo pabėgėliai, belaisviai (kiemo nelaisvoji šeimyna, vergai). Šią schemą patvirtina ne tik konkretūs istorijos šaltiniai, bet ir XV a. valsčiaus struktūra, kurios analogijų XIII a. pr. Livonijos gentyse fragmentai rodo seną šio reiškinio kilmę. Žemėje (vėliau valsčiuje) buvo skiriamos dvi gyventojų grupės: didžiojo kunigaikščio kiemo ir vietinių gyventojų. Kiemo (dvaro) ar pilies (apygardos) gyventojai turėjo aptarnauti ir išlaikyti valdovui atstovaujantį centrą. Kone visada kaip tik ten prasidėdavo ūkinė ir gamybinė veikla bei įsikurdavo valdovo dvaras – veiklos centras.
     
  Valsčiaus žmonės valdovo kiemui atiduodavo grūdų ir šieno dėklas, medaus ir kailių duokles, aprūpindavo per pasėdžius, nudirbdavo darbus: statė pilis, tiesė kelius ir tiltus, teikė transporto pastotes (angarijas), burdavosi į talkas. Kiemo žmonės – tiesioginiai valdovo tarnai, laisvieji, iš dalies laisvi, nelaisvieji (vergai, šeimynykščiai). Šių tarnybininkų būta įvairiausių. Valdovo ūkio gyvybingumą palaikė kalviai, dailidės, karo tarnai (šarvuočiai, keliuočiai, bartai, leičiai), nedidelė, bet socialinę ateitį turinti lažininkų, kaimynų (būsimųjų baudžiauninkų) grupė valdovo dvaro žemėms suarti ir apsėti, žirgų prižiūrėtojai, eiguliai, nemažas karių sluoksnis, vadinamas didžiojo kunigaikščio kiemų bajorais. Visa ši monarchui pavaldi struktūra driekėsi nemažuose žemės plotuose.  
     
Kalbant moderniais terminais, didžiojo kunigaikščio kiemas (dvaras) su valsčiumi pavirto galingu vietinės valdžios organu, kiemo ūkis finansavo valdovo išlaidas, tiesiogiai dalyvavo kuriant feodalinę lietuvių visuomenę.

Artūras Dubonis
Lietuvos istorija, t. 3: XIII a. – 1385 m. valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų. [Parašė] D. Baronas, A. Dubonis, R. Petrauskas. Vilnius, 2011.