Kasdienybė / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Valstiečių gyvenimai pagal apklausas Vilniaus pilies kalėjime

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rankraštiniame palikime – daug žinių apie valstiečių luomo gyvenimą. Šis visuomenės sluoksnis sudarė daugumą to meto gyventojų. Tačiau dokumentus rašė kitų luomų atstovai, pačių valstiečių nuomonės nėra. Išliko teisme duotos priesaikos (net lietuvių kalba), tačiau ir jos vargiai gali būti laikomos patikimais šaltiniais valstiečių mentalitetui atkurti, nes tekstuose gausu teismo klišių. Bet yra išlikęs šaltinių kompleksas, kuris iš dalies plačiau pasakoja apie valstiečių buitį, siekius ir likimus. Tai – teismo apklausos. Valstiečius, kurie patekdavo į Vilniaus pilies (įgulos) kalėjimą, apklausdavo teismo pareigūnai. Galbūt kai kada juos kankindavo, bet šiuose monologuose (kartais ir dialoguose) atsispindėjo sudėtingi to meto valstiečių gyvenimai.
Maištingi pavaldiniai
     
  Už ką valstiečiai patekdavo į šią niūrią įstaigą? Kai kurie – už maištus ir pasipriešinimą savo ponams. Tiesa, toks bandymas atsikratyti savo nusikaltusiais pavaldiniais kartais bajorams brangiai kainuodavo. Rasta 1717 m. byla, kurioje pilies kapitonas kaltintas dėl karaliaus adjutanto Danieliaus Gotfrydo Džonstono de Krakeborno veiksmų. Adjutantas uždarė į kalėjimą maištingą pavaldinį Šimuką Gudelį.o šis greitai mirė. Teisme įgulos kapitonas M. Kozlovskis ir įgulos vėliavininkas patvirtino, jog kaliniui išlaikyti visada buvo siunčiama po 14 kapeikų per savaitę, taigi Š. Gudelis mirė ne iš bado, o natūralia mirtimi. M. Kozlovskis prašė apklausti Vilniaus pilies kalėjimo kalinius, bet teismas su tuo nesutiko.  
     
Kartais Vilniaus pilies kalėjime būdavo tikslinama valstiečių priklausomybė. 1739 metais buvo apklausta valstiečių Rimkų giminė. Vyriausiajam Jonui Rimkai buvo 90 metų, kitų amžius – nuo 20 iki 60 metų. Teismo pareigūnai aiškinosi, kam priklausė minėti valstiečiai. Vyriausiasis giminės atstovas liudijo, kad Rimkos gyveno Starodubo paviete, kai šis dar buvo LDK sudėtyje, priklausė Sapiegoms, o apklausos metu buvo didikų Žabų nuosavybė.
         
  Ne visi valstiečiai buvo savo ponams ištikimai tarnavę baudžiauninkai.  
         

Ne visi valstiečiai buvo savo ponams ištikimai tarnavę baudžiauninkai. Kai kurie pasakojo, kad nuo savininkų pabėgo ir ilgai gyveno savarankiškai. Štai 1739 m. valstietis Stanislovas Rinkevičius, kilęs iš Glubokojės (šiandieninė Baltarusija), pasakojo, kaip jis pasitraukė į Lietuvą, tarnavo valstiečiams ir jėzuitams, gyveno pas uošvį, vėliau Kairėnuose pas žmoną, turėjo 4 dukras. Jo gyvenime nebuvo didelių nelaimių. Tačiau ne visiems taip sekėsi. 1753 metais Griška Lukaševičius apklausos metu pasakojo, kad jis buvo Vilniaus vyskupo valstietis. Dar vaikystėje su motina išėjo iš Lešnicos valdų Minsko paviete, tarnavo pas Minsko miestietį Šišką, po to – pas Volodkovičių Minsko paviete, vėliau – pas Antakalnio trinitorius. Po to jis tarnavo pas poną Poczobutą vynininku. Paskatintas Varėnos seniūno Bžostovskio tarno Ignoto ilgai vogė grūdus. Teismas jam, kaip senam vagiui, paskyrė mirties bausmę kartuvėse. Nežinia, ar tikrai G. Lukaševičius buvo toks netikęs nusikaltėlis. Apklausos metu jį kankino, todėl parodymai galėjo neatitikti tiesos.
Už žiaurius nusikaltimus – žiaurios bausmės
Kartais valstiečius savininkai pristatydavo į kalėjimą, kad šie būtų ištardyti ir nubausti dėl kriminalinių nusikaltimų. Valstietį Stanislovą Bartašką į teismą pristatė jo savininkė Viteikienė.
         
  Kartais valstiečius savininkai pristatydavo į kalėjimą, kad šie būtų ištardyti ir nubausti dėl kriminalinių nusikaltimų.  
         
Stanislovas Bartaška kaltintas tuo, jog 1753 m. nužudė Gižių ir Miškinių kaimuose (netoli Giedraičių) išmaldą rinkusią bajorę Kristiną Gotovicką bei ją lydėjusį 10 metų berniuką Kazimierą Jasinskį. Nusikaltėlis prisipažino, kad iš žydo Jankelio sužinojo apie elgetaujančią bajorę su palydovu, sekė juos, surengė pasalą ir užmušė abu ąžuoline lazda. Kai trenkė per kaktą bajorei, ji mirė vietoje. Žudikas paėmė pinigus ir drabužius, o iš nužudyto vaiko nieko neėmė. Teismas sprendimą priėmė greitai – žmogžudžiui paskyrė ketvirčiavimą. Jo kūno dalis liepta pamauti ant baslių prie vieškelių.
Ne visiems baigdavosi taip baisiai. 1741 metais kalėjime atsidūrė valstietis Mykolas Šukevičius. Jį pristatė Trakų pavieto sargybininkas Ksaveras Jacunskis. Valstiečio tėvai buvo kilę iš Trakų pavieto, tarnavo Punioje pas kleboną. Tėvai mirė maro metu. Mykolas Šukevičius tarnavo pas valstietį Mykolą Geršulį (Keršulį (?)), vėliau – pas valstietį Steponą Agurkį ir pas Žabą, Minsko vaivadą. Po kiek laiko jis pateko į Mergutrakį, kurį valdė K. Jacunskis. Ten vedė Marijoną Ožkinytę. Po to valstietis pabėgo, padedamas bendrininkų, į Punios eiguvą. K. Jacunskio žmonės M. Šukevičių sugavo, kai šis ėjo vogti iš K. Jacunskio valstiečio Lauryno Ivoškos. Mykolas Šukevičius teigė, kad neorganizavo kitų pavaldinių pabėgimų ir masinių vagysčių, gyvulių nevogė, prie dvaro svirnų nelindo. Jis davė priesaiką. o keli žmonės už jį laidavo. Vėliau K. Jacunskis M. Šukevičių pasiėmė su savimi.
Valstiečių liudijimai prieš bajorus
Kartais valstiečiai būdavo apklausiami kaip liudininkai. 1742 metais valstietis liudininkas Aleksejus Sapilonas apklausas dėl žiauraus bajoro Stanislovo Malinovskio nusikaltimo. Šis kaltintas tuo, jog iš pistoleto nušovė ir įmetė į Nemuną žydą Iciką Geršonovičių. Nors bajoras neigė savo kaltę, valstietis ir vežikas Aleksejus Sapilonas paliudijo, kad bajoras iš tiesų nužudė žydą. Bajorui paskirta mirties bausmė.
         
  Bajorų tarpusavio konfliktų metu į kalėjimą pristatyti valstiečiai apklausose kartais paneigdavo savo savininkų versijas.  
         

Bajorų tarpusavio konfliktų metu į kalėjimą pristatyti valstiečiai apklausose kartais paneigdavo savo savininkų versijas. Štai 1770 m. Mozyriaus pavieto pataurininkienė Pranciška Jelenska skundė Vilniaus pavieto pilininką Antaną Tovianskį dėl antpuolio. Suimtą bajorą Joną Tovianskį, A. Tovianskio giminaitį, pristatė P. Jelenska. Jonas Tovianskis teigė, kad Vilniaus pavieto pilininkas Antanas Tovianskis pasiuntė jį nuimti rugių derliaus lauke, o kam šis laukas priklausė jis nežinojo [sic!]. Jokio ginkluoto plėšimo nevyko, jis turėjo šautuvą, kurį atėmė vienas P. Jelenskos pavaldinys, „ir jokio mūšio ten nebuvo“. Tačiau kartu suimtas valstietis Jurgis Mažeikis prisipažino žinojęs, jog minėtas laukas Kazliškių valdose priklauso P. Jelenskai.
     
  Taigi valstiečiai siekė laisvės ir geresnio gyvenimo. Tačiau ne kiekvienas pabėgimas nuo savo pono baigdavosi laimingai. Kai kurie, gyvenę atskirai nuo savininkų, įsipainiodavo į neaiškias istorijas ir patekdavo ant ešafoto.   
     
Domininkas Burba