Mokslas, technologijos / XV-XVI a.
Grįžti

Vandens malūnai Lietuvoje XV–XVI a.: lėta technikos revoliucija

Tekančio vandens energiją mokėjo panaudoti dar senovės civilizacijos, tačiau tik Vakarų Europos civilizacija viduramžiais išplėtojo tankų vandens malūnų tinklą. Didelę reikšmę turėjo sraunių upių Europoje gausa ir nuolat plėtęsi javų pasėliai, o vėliau ir malūnų technikos pritaikymas įvairiose technologijose: kalvėse, lentpjūvėse, gaminant popierių, nusiurbiant gruntinį vandenį. Technikos prasme vakarietiškų vandens malūnų istorija, regis, rutuliojosi nepriklausomai nuo kitų civilizacijų įdirbio, nors pirminius impulsus galėjo gauti ir iš kitur.
     
  Esminius vandens malūnų technikos atradimus padarė dar antikinė graikų ir romėnų civilizacija. III a. pr. Kr. senovės graikai jau turėjo vandens ratą ir krumplinę pavarą. I a. pr. Kr. romėnai vietoj graikiško – horizontalaus rato naudojo vertikalų. Ši naujovė numatė vieną didžiausių laimėjimų malūnų technikoje: dantratinės pavaros atradimą. Jis leido vertikalaus vandens rato (malūnračio) sukamąjį judesį pakeisti horizontaliu sukamuoju girnų judesiu. Tuo metu nusistovėjo ir trys vandens rato tipai: ratas, įsukamas tekančio vandens iš apačios (naudojantis vandens kinetinę energiją); ratas, įsukamas tekančio vandens iš viršaus; ratas, kurį išjudina vandens srovė, tekanti į rato vidurį (abu naudojo potencinę vandens energiją). Iki pat XX a. pr. tokia malūno konstrukcija mažai keitėsi. Ankstyvaisiais viduramžiais didžioji dalis antikinių išradimų buvo primiršta. Tačiau maždaug nuo XI a. vandens malūnų technologijos sparčiai plito Vakarų Europoje, o vėliau – toliau į Rytus. Viduramžiais jas dažniausiai populiarino vienuoliai, ypač cistersai (katalikų vienuolių ordinas, įkurtas 1098 m. Prancūzijoje).  
     
„Pakinkytos” Lietuvos upės
Lietuvos istorijoje pirmieji malūnai minimi krikščionišku laikotarpiu, todėl nėra pagrindo abejoti, kad ši technologija atkeliavo iš Vakarų. Ji ėjo, matyt, ne vienu keliu. Pirmas užuominas apie malūnus galime datuoti 1404 m., kai Racionžo sutartimi Jogaila ir Vytautas leido tuo metu Žemaitiją valdžiusiems Vokiečių ordino broliams statyti vandens malūnus ant abiejų Nevėžio krantų. Ar iki 1409 m.
         
  Lietuvos istorijoje pirmieji malūnai minimi krikščionišku laikotarpiu, todėl nėra pagrindo abejoti, kad ši technologija atkeliavo iš Vakarų.  
         
Žemaitiją valdęs Vokiečių ordinas spėjo pasinaudoti šiuo leidimu, nežinome. Net jei vokiečiai pastatė malūnus, tai jie vėliau neveikė, nes šaltiniuose neminimi. Ankstyviausios žinios apie malūnus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje datuojamos Vytauto valdymo pabaigoje. 1429 metų sausio 31 d. po Lucko suvažiavimo Vytautas suteikė savo malūnininkui Petrui Lubai (Petri Luba molendinatoris nostri Lucensis) privilegiją iki gyvos galvos valdyti ir gauti pajamas iš vietinio malūno. Pasak privilegijos teksto, tiltą ir malūną už savo lėšas pastatė Luba. Lucko malūnininkas, tikriausiai, kilo iš Mazovijos, tikėtina, jog ir malūno konstrukcija turėjo būti perkelta iš ten. Privilegijoje minimi tiltas ir pylimai nurodo, jog malūnas buvo pastatytas žemiau užtvankos. Šiaip ar taip, virš užtvankos buvo tiltas.
XV a. II p. – XVI a. I p. LDK šaltiniuose malūnai minimi vis dažniau, tačiau beveik visada be konkretaus turinio. Bene dažniausiai apie malūnus užsimenama bajorų valdų pardavimo ar dovanojimo dokumentuose. Iš jų šiek tiek aiškėja malūnų paplitimo arealas – vakarinė LDK dalis (išskyrus Žemaitiją), kurioje buvo išsidėsčiusios didelės ponų, kunigaikščių ir bažnytinės valdos.
     
  Žemvaldžiai saugojo savo turtą, todėl malūnų padėtis buvo apibrėžta ir įstatymais. Pirmojo Lietuvos Statuto (1529) 8 sk. 11 straipsnis skelbė: „Jeigu kas savo senolijoje turėtų ištisą upę, tai yra abu jos krantus, o prie jos įrengtų tvenkinius bei malūnus ir savo malūnais užtvindytų kaimynų aukštutinius malūnus, tai turi (...) vandenį nuleisti ir pagal pagrįstą įrodymą užtvindytam turi žalą atlyginti.“  
     
Statuto nuostatai leidžia suprasti, kad tuometinis malūnas siejosi tik su vandens malūnais. Jie buvo statomi ant upės, ežero ar tvenkinio krantų; kad išlaikytų vandenį aukščiau, tvenkinių ar perkalų (užtvindyta upės dalis prieš užtvanką) krantai buvo sutvirtinami pylimais; vandens nutekėjimui
         
  Statuto nuostatai leidžia suprasti, kad tuometinis malūnas siejosi tik su vandens malūnais.  
         
užtvankose buvo paliekamas siauras kanalas ar siauras latakas, nukreipdavęs krentantį vandenį tiesiai po (arba ant) malūnračių (-čio). Malūno ir užtvankos konstrukcijos buvo gaminamos iš medžio, neatsitiktinai Statutas numatė malūno sudeginimo ir užtvankos sukapojimo precedentus. Iš unikalaus 1551 m. Pasvalio klebono pajamų registro sužinome to meto malūno darbo sezonines ypatybes: darbo pradžią – po ledonešio (balandžio mėn.) ir darbą ilgai sustabdančias sausringas vasaras, kai upė taip nusekdavo, jog negalėdavo pajudinti malūnračių.
Lėtai įsisukusios girnos
Tikslesnių žinių apie Lietuvos malūnų techniką turime tik nuo XVI a. vid., kai po Valakų reformos beveik visas šalies žemės ūkis persiorientavo į javų auginimą. Bet ir tuo metu nebuvo nei spartaus malūnų tinklo tankėjimo, nei ženklesnio malūnų technikos tobulėjimo. Progresą stabdė ilgos žiemos, sausringos vasaros, nedideli derliai, neišplėtotos komunikacijos ir menkas vietinis vartojimas. Visa tai neleido Lietuvai maksimaliai išnaudoti malūnų teikiamų privalumų. Štai kodėl net XVI a. II p. Lietuvos dvarų inventoriuose malūnai minimi rečiau nei rankinės girnos. Net tais atvejais, kai inventoriuose malūnai detaliau aprašomi, susidaro įspūdis, kad jie nebuvo branginami.
     
   Štai Graužų dvaro (šalia Kelmės) malūno vaizdas iš 1595 m. inventoriaus: „Prie dvaro užtvanka... ant Vilbėno upės (kranto), kur yra ir malūnas su senu supuvusio malūno pastatu (!), o pastate nieko nėra, latakai supuvę, malūnratis sulūžęs, visas (pastatas) sugriuvęs. Šalia užtvankos pylimas supiltas. Viską reikia taisyti.“ Iš šio aprašymo matome, kad to meto žmonės aiškiai skyrė malūną nuo malūno pastato, tad malūno įrenginių buvimas nebūtinai reiškė, kad jie buvo pastate.  
     
Svarbiausia malūno įranga, nuolat minima inventoriuose, buvo malūnratis ir girnos. Visos kitos dalys, gamintos iš medienos (ašys, pavaros, latakai), net nebuvo išskirtinai vertinamos.
         
  Svarbiausia malūno įranga, nuolat minima inventoriuose, buvo malūnratis ir girnos.  
         
Tačiau technine
 
Įdomybė
 
Tikėtina, kad nuo XV a. minimų seniausių malūnų girnos buvo į Lietuvą įvežtos, bet vėliau jos gamintos vietoje. Taip leidžia spėti lietuviški vietovardžiai: Girnakaliai, Girnikai, Girninkai, Girniūnai, Girkaliai.
 
prasme kiekviena minėta dalis buvo sudėtinga, galėjo būti tobulinama ir gaminama naudojant skirtingas technologijas. Deja, apie tai beveik nieko nežinome.
Nors Lietuvos šaltiniai to nerodo, tačiau iš geriau dokumentuotos Lenkijos malūnų analogijos galime spėti, kad LDK labiausiai buvo paplitę du malūnračių tipai: ratas, įsukamas tekančio vandens iš apačios (koło walne, koło podsiębiernie), ir ratas, įsukamas krentančio vandens iš viršaus (koło korzecznie, koło nasiębiernie). Pasak istorikų, pirmasis tipas buvo senesnis. Antrasis Lenkijoje labiau plito nuo XVI a. pr., bet pirmojo malūnračio tipo neišstūmė: per XVI–XVIII a. buvo naudojami abu tipai kartais net tame pačiame malūne. Nėra pagrindo manyti, kad Lietuvoje būta kitaip. Štai apatine dalimi Neries tėkmę gaudantį ratą matome į Brauno atlasą įdėtame Vilniaus vaizde. Tuo tarpu latakų minėjimas inventoriuose netiesiogiai nurodo iš viršaus krentančio vandens sukamo malūnračio panaudojimą.
Kitas sudėtingas malūno įtaisas buvo akmeninės girnos. Jas sudarė dvi girnapusės: apatinė – nejudančioji ir viršutinė – besisukanti, išjudinama malūnračio. Tikėtina, kad seniausios malūnų girnos buvo į Lietuvą įvežamos, bet vėliau jos gamintos vietoje. Taip leidžia spėti lietuviški vietovardžiai: Girnakaliai, Girnikai, Girninkai, Girniūnai, Girkaliai. Sunku pasakyti, ar jie egzistavo iki XVI a. vidurio.
     
  Išmokus iš vietinių medžiagų gaminti vandens malūnams būtiną įrangą, neliko techninių kliūčių malūnų tinklui tankėti. Deja, neturime XVI–XVIII a. vandens malūnų tikslaus sąrašo. Bene tiksliausioje 1777 m. LDK malūnų liustracijoje (surašyme) trūksta duomenų iš daugelio pavietų. Galima spėti, kad tuo metu šalyje buvo apie 4 000 vandens malūnų, iš kurių apie 1 200 – dabartinės Lietuvos teritorijoje. Tokio tinklo didžioji dalis turėjo susiklostyti dar iki XVII a. vid. didžiųjų sukrėtimų.  
     

Eugenijus Saviščevas