Ūkis / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Varinės monetos – karų su Švedija ir Maskva pasekmė

     
  Jono Kazimiero valdymo metais (1648–1668) pirmą kartą ATR istorijoje nukaldintos varinės monetos. XVII amžiaus vid. buvo sunkus laikotarpis: kraštą alino karai su Švedija ir Maskva, per šalį nusirito bado ir maro bangos. LDK neteko apie 48 proc. šalies gyventojų. Nuolat reikėjo pinigų atsiskaityti su samdyta kariuomene, o valstybės iždas buvo beveik tuščias. Kariuomenei valstybė buvo skolinga 4 mln. auksinų. Kaip vienas šios problemos sprendimo būdas buvo 1659 m. nutarimas pradėti kaldinti varines monetas – šilingus. Šioms monetoms suteiktas priverstinis kursas: 3 šilingai prilyginti vienam sidabriniam grašiui. Varinių šilingų turėjo būti nukaldinta po vieną milijoną zlotų, lenkiškų ir lietuviškų (iš viso 180 mln. vnt.). Šių monetų kaldinimas turėjo išspręsti dar vieną problemą – sumažinti valstybės pinigų apyvartoje buvusį milžinišką kiekį svetimų valstybių šilingų. Tai buvo nukreipta prieš švedų valdomoje Livonijoje kaldintus šilingus. Šių monetų pagalba Švedija išveždavo iš ATR visavertes sidabrines monetas ir alino vietos iždus, didindama Švedijos iždo pajamas.  
     

Paniekinanti „boratinkos“ pravardėŠiandien variniams Jono Kazimiero šilingams yra prigijęs „boratinkų“ pavadinimas, kilęs nuo Lenkijos ir LDK kalyklų nuomininko italo Tito Livijaus Boratinio (1617–1682) pavardės, pagal kurio projektą šios monetos ir pradėtos kaldinti. Manoma, kad šis paniekinantis terminas atsirado XIX a. dėl ypač gausaus šių monetų kiekio. Pirmiausia toks pavadinimas prigijo tarp kolekcininkų, vėliau „boratynek“ pasirodė ir lenkų numizmatinėje literatūroje (pirmą kartą 1845 m.). 1891 metais terminas įgavo dabar paplitusią moteriškosios giminės formą „boratinka“. Iš Lenkijos terminas pateko į Lietuvą, čia variniai šilingai vadinti „boratine“ ir „berlinka“.
Moneta, išgelbėjusi iždąVyko kariniai veiksmai, didelę LDK dalį užėmė Maskvos kariuomenė.
         
  Varinių šilingų kaldinimas pasiteisino.  
         
Todėl LDK monetos nuo 1660 m. liepos arba spalio iki 1661 m. balandžio buvo kaldinamos Ujazdovo pilyje, netoli Varšuvos. Kartu su lietuviškomis čia kaldintos ir lenkiškos monetos. Kalykloje dirbo iki šimto žmonių. Žaliava buvo perkama Hamburge, Liubeke ir Silezijoje, o ruošiniai gaminami Olyvoje.
 
Įdomybė
 
Jono Kazimiero variniams šilingams, kaldintiems karo ir epidemijų metais, yra prigijęs „boratinkų“ pavadinimas. Jis kilo nuo Lenkijos ir LDK kalyklų nuomininko italo Tito Livijaus Boratinio (1617–1682) pavardės, pagal kurio projektą šios monetos ir pradėtos kaldinti. Manoma, kad šis paniekinantis terminas atsirado XIX a. dėl ypač gausaus šių monetų kiekio.
 
Už kalyklos veiklą buvo atsakingas T. L. Boratinis. Šioje kalykloje, kaip ir planuota, nukaldinta apie 90 mln. monetų. Ant Ujazdove kaldintų monetų matome LDK žemės iždininko (1652–1662) Vincento Gosievskio herbą – naktikovą.
Varinių šilingų kaldinimas pasiteisino. Iždas gavo reikalingų pajamų, tačiau jų dar trūko. Todėl 1663 m. nutarta šilingų kaldinimą atnaujinti. Lenkiški šilingai vėl kaldinti Ujazdovo kalykloje, taip pat ir Krokuvoje. Lietuviškų varinių šilingų kaldinimas buvo perkeltas į naują kalyklą Olyvoje, netoli Gdansko. Tačiau kalyklos valdytoju buvo pasirinktas ne T. L. Boratinis, o Andrius Georgas fon Hornas. Kalykla veikė nuo 1663 m. liepos 19 iki lapkričio 10 dienos. Joje nukaldinta daugiau kaip 41 mln. monetų. A. G. fon Hornui buvo leista kaldinti ir sidabrines bei auksines monetas, tačiau jis to nedarė. Ant Olyvoje kaldintų šilingų pavaizduotas LDK iždo valdytojo (1662–1663), Vilniaus vyskupo Jurgio Bialozoro herbas – jaučio galva.
Daugiausia šilingų nukaldinta Vilniuje1664 m. variniai šilingai pradėti kaldinti ir Lietuvoje – Vilniaus monetų kalykloje. Nuo 1664 m. birželio 4 d. iki 1666 m. gruodžio 30 d. jų nukaldinta daugiau kaip 400 mln. vienetų. Monetų kalykla veikė Žemutinės pilies teritorijoje, II oficinoje (pastatas buvo į šiaurę nuo Valdovų rūmų ir į rytus nuo Naujojo arsenalo). Ant Vilniuje kaldintų monetų matome LDK žemės iždininko Jeronimo Krišpino-Kiršenšteino (1663–1676) monogramą.
1665 m. varinių šilingų kalykla atidaryta ir Kaune, Turgaus (dab. Rotušės) aikštėje, kur nuo 1665 m. spalio 17 d. iki 1667 m. sausio 15 d. nukalta daugiau kaip 40 mln. monetų.
         
  1664 m. variniai šilingai pradėti kaldinti ir Lietuvoje – Vilniaus monetų kalykloje.  
         
Ant Kaune kaldintų monetų matome LDK žemės iždininko Jeronimo Krišpino-Kiršenšteino (1663–1676) herbo vieną elementą – elnio galvą.
1665 m. gruodžio 4 d. varinių šilingų kalykla atidaryta ir Lietuvos Brastoje, kur per metus (veikė iki 1666 m. gruodžio 16 d.) nukaldinta daugiau kaip 240 mln. monetų. Nuo 1666 m. kovo 5 iki spalio 8 d. šilingus kaldino ir Marienburgo kalykla, įsteigta Aukštutinės pilies vakarinio sparno rūsyje.
Iš viso nuo 1660 iki 1666 m. šešiose LDK monetas kaldinusiose kalyklose nukaldinta daugiau kaip 887 mln. šilingų. Kiek mažiau nukaldinta lenkiškų šilingų – apie 700 mln. Visa tai sudarė virš 26 mln. zlotų sumą. Toks milžiniškas varinių monetų kiekis leido atsiskaityti su kariuomene ir iš apyvartos išstumti svetimų kraštų smulkių nominalų monetas. Varinių šilingų nukaldintas kiekis buvo toks didelis, kad jie apyvartoje buvo 100 metų. Šiandien varinis šilingas yra dažniausiai žemėje randama moneta.

Eduardas Remecas