Miestai / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Verkiai: nuo vyskupų rezidencijos iki Vilniaus priemiesčio

Verkiai – vienas
 
Įdomybė
 
1874–1887 m. Verkių dvarą valdant kunigaikščiui Peteriui Wittgensteinui, Verkiuose buvo oranžerija, šiltadaržiai, tvenkiniai, pilni žuvų, žvėrynas, vandentiekis, 40 važinėjamų arklių, dujos, paštas, telegrafas, fotografų dirbtuvė, popieriaus fabrikas. Pagal prancūzų architekto projektą iš stiklo ir plieno pastatytas Verkių žiemos sodas tuo metu buvo vienintelis Lietuvoje.
 
seniausių Lietuvos dvarų, beveik keturis šimtmečius buvęs Vilniaus vyskupų užmiesčio rezidencija. Verkių dvaro užuomazgomis galima laikyti XIV a. kunigaikščio Jogailos priimtą sprendimą įsteigtai Vilniaus vyskupijai paskirti valdyti Verkius. Iki XVII a. pab. Verkiuose mūrinių pastatų nebuvo. Pirmuosius mūrinius Verkių rūmus apie 1690 m. pastatė vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis.  Jie iškilo ant aukšto Neries kranto. Buvo kvadratiniai, trijų aukštų, su skarda dengtais kampiniais bokštais. Tačiau Verkių rūmų ir jų aplinkos suklestėjimas sietinas su vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio asmenybe.
Verkių aukso amžius
Verkių rūmų tvarkymas buvo pradėtas 1773 metais. Vyskupas sufraganas (pavyskupis) Stanisławas Siestrzencewiczius pranešė I. J. Masalskiui, jog be
         
  Ignotas Jokūbas Masalskis naujiems rūmams užsakė akmeninius laiptus, raudonmedžio parketą iš Anglijos, o įvairiausių medžių parkui – iš Hamburgo.  
         
paliovos varva Verkių rūmų stogas, todėl buvo nutarta imtis rimtų pastato komplekso pertvarkymo darbų, kurie pareikalavo didelių piniginių lėšų. Sutvarkymo darbams iš pradžių  vadovavo Vilniaus vyskupo architektas Martynas Knakfusas, vėliau darbus perėmė Laurynas Gucevičius. Jie sukūrė didingą klasicistinės architektūros ansamblį. Buvo pastatyti šoniniai rūmai – oficinos, o dalis senųjų pastatų nugriauta. Ignotas Jokūbas Masalskis naujiems rūmams užsakė akmeninius laiptus, raudonmedžio parketą iš Anglijos, o įvairiausių medžių parkui – iš Hamburgo. 1775 metų birželį vyskupas ragino kuo skubiau baigti Verkių rūmų
         
  Ilgainiui I. J. Masalskiui pavyko Verkiuose sukurti „gražų romantišką kampelį“, kur parką pagal anglišką pavyzdį sutvarkė L. Gucevičius.  
         
tvarkymo darbus, nes su savo sūnėnu ketino juose artimiausiu laiku apsigyventi.
1780 m. Verkiai tapo I. J. Masalskio nuosavybe. Tuomet rūmų ansamblio statyba įgavo platų užmojį. Buvo kasami tvenkiniai, vedamas vandentiekis, statomas malūnas su užtvanka ir užvažiuojamieji namai. Ilgainiui I. J. Masalskiui pavyko Verkiuose sukurti „gražų romantišką kampelį“, kur parką pagal anglišką pavyzdį sutvarkė L. Gucevičius. Čia buvo vaidinama „komedija Figaro“, auginami oranžerijoje bananai ir persikai bei veikė parapinė mokykla.
     
  Vilniaus universiteto astronomas Martynas Počobutas 1768 m. laiške iš Londono net siūlė į Verkius perkelti universiteto observatoriją, kuri, kaip jis rašė, „galėtų prilygti Grynvičui“. Kai 1786 m. šambelionienė Ludwika Byszewska atvyko į Vilnių ir aplankė M. Počobutą, šis „nustatė žiūroną į Verkius, kurie atrodė taip arti, lyg būtų čia pat auditorijoje. Matėme kalną už dviejų mylių, žmones, vežančius šieną ir javus, arklių sukamą ratą, buvo galima puikiai įžiūrėti, kuo žmonės apsirengę.“  
     
Iš rankų į rankas
Tačiau ši Vilniaus vyskupo užmiesčio rezidencija, dvelkianti didžiulio tvenkinio vėsa ir išorės architektūrine arogancija, liko nebaigta. Jos šeimininką gyvenimo pabaigoje ištiko milžiniški finansiniai sunkumai. 1792 metais L. Gucevičius dar spėjo perstatyti Vilniaus vyskupų rūmus, kuriuos vėliau įsigijo Abiejų Tautų Respublika pagal licitacijos (varžytinių) teisę.
         
  1874–1887 metais valdant dvarą kunigaikščiui Peteriui Wittgensteinui, Verkiai atgijo.  
         
1792 m. Verkiai atiteko J. I. Masalskio dukterėčios Helenos vyrui grafui Potockiui. Tačiau šis gyveno  Baltarusijoje, todėl dvarą pardavė Vilniaus maršalui Stanislovui Jasinskiui. Rūmai pradėjo nykti. 1842 metais Ludwigas Wittgensteinas Raudondvarį iškeitė į Verkius. Jo pastangomis buvo pakeistas parko planas, pastatyta nauja mūro tvora ir vartai, sargo namelis, įrengtas fontanas. 1874–1887 metais valdant dvarą kunigaikščiui Peteriui Wittgensteinui, Verkiai atgijo. Pastarasis iš užsienio parsivežė menininkų ir architektų, kurie perstatė kairįjį pastatą (pristatė bokštą ir žiemos sodą), sutvarkė parką bei gėlynus. Rūmai buvo išpuošti įvairiais prabangiais daiktais, atvežtais iš Romos ir Paryžiaus, Radvilų surinktomis muziejinėmis retenybėmis (ginklais, paveikslais, žvėrių iškamšomis, šarvais). Iki šių dienų kairiųjų rūmų interjerų medžio raižiniuose
         
  Iki šių dienų kairiųjų rūmų interjerų medžio raižiniuose yra išlikę inicialai P. W., liudijantys, kad rūmai puošti P. Wittgensteino laikais.  
         
yra išlikę inicialai P. W., liudijantys, kad rūmai puošti P. Wittgensteino laikais. Verkiuose taip pat buvo oranžerija, šiltadaržiai, tvenkiniai, pilni žuvų, žvėrynas, vandentiekis, 40 važinėjamų arklių, dujos, paštas, telegrafas, fotografų dirbtuvė, popieriaus fabrikas. Verkių žiemos sodas tuo metu buvo vienintelis Lietuvoje. Jis statytas iš stiklo ir plieno pagal prancūzų architekto projektą. Taip pat buvo nutiesti keliai į Verkius ir pačioje Verkių teritorijoje.
Po P. Wittgensteino mirties Verkiai atiteko jo seseriai Marijai Hohenlohe, kuri, paklusdama caro valdžios įstatymams (svetimšaliams buvo draudžiama valdyti žemes), Verkius pardavė. XX amžiaus pr. Verkiai sunyko…
 
Eligijus Raila