Kūryba / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Vieno XVIII a. dailės kūrinio užsakymo sutarties istorija

Pažinti LDK meninę kūrybą padeda teisiniai dokumentai – sutartys, įteisinančios dailės kūrinių užsakymą. Jos apibendrindavo užsakymo procedūrą, nurodydavo gaires, įvardydavo svarbiausius užsakovo ir dailininko įsipareigojimus. Sutartys – reti išlikę dailės kūriniams skirti tekstai, padedantys suprasti kūrinių atsiradimo aplinkybes ir pažinti LDK dailės užsakovų intencijas.
Reiklūs užsakovai
Gardino jėzuitų bažnyčios didžiojo Šv. Pranciškaus Ksavero altoriaus 1736 m. gamybos sutartis įteisino Bažnyčios reformos laikotarpio vienuolijos užsakymą. Gardino jėzuitai, atstovaujami kolegijos rektoriaus Antano Chondzinskio, pakvietė Rešliaus (miestas dabartinėje šiaurės rytų Lenkijoje) skulptorių Johanną
         
  Sutarties sąlygų sąrašas pradedamas pastaba, kad altorius turi būti „proporcingas mūsų bazilikai“ – atitikti jos didingą mastelį.  
         
Schmidtą pastatyti bažnyčios didįjį altorių už 6 000 timpų. Tai buvo didelė suma, palyginus su kitais LDK vėlyvojo baroko altorių užsakymais, liudijanti išskirtinę darbų apimtį. Altorių turėjo statyti Rešliaus meistras su mokiniu ir šešiais pameistriais. Brangus projektas buvo įgyvendintas Mstislavlio kašteliono Samuelio Lazovo ir jo žmonos Konstancijos Jundzilaitės lėšomis.
Bažnyčios didžiojo altoriaus gamybos sutartis patvirtina jėzuitų siekius matyti altorių kaip bažnyčios erdvės centrą. Sutarties sąlygų sąrašas pradedamas pastaba, kad altorius turi būti „proporcingas mūsų bazilikai“ – atitikti jos didingą mastelį. Altoriaus vaizdą patikslino eskizas, atrinktas iš kelių pateiktų pavyzdžių – įprasta to meto sutartyse kuriamo vaizdo kontrolės priemonė. Toliau rašoma, kad altorius turi būti „optiškas“, tai yra komponuojamas ne vienoje plokštumoje, bet erdvėje, išlenkiant altoriaus sparnus. Taip įteisinama vėlyvajam barokui būdinga altoriaus struktūra.
Atgaivinta jėzuitų misionieriaus gyvenimo scena
Tolesnis sutarties tekstas skirtas altoriaus ikonografijai: vaizduojamoms figūroms ir jų ryšiams. Jėzuitų sutarčių tradicijai būdinga ikonografiją aptarti ypač detaliai. Atskirai aprašoma centrinė – šv. Pranciškaus Ksavero figūra. Ji vaizdavo pirmąjį jėzuitų misionierių, gyvenusį XVI a. I p., apaštalavusį Tolimuosiuose Rytuose, Indijoje ir mirusį Kinijos pietryčiuose, Makao mieste, kuris priklausė Portugalijai. Šis vienas pirmųjų dar 1622 m. (kartu su Ignacu Lojola) kanonizuotas jėzuitų šventasis buvo itin dažnai vaizduojamas jėzuitų dailės herojus, simbolizavęs vienuolijos misionieriškos veiklos triumfą. Pirmame Gardino altoriaus tarpsnyje,
         
  Tokia gyvybingo, „bendraujančio“ atvaizdo samprata atitiko tiek jėzuitų dailės, tiek visos Bažnyčios reformų laikotarpio religinės vaizduotės tradiciją.  
         
rašoma sutartyje, „turi būti tarsi pamokslaujančio šventojo Pranciškaus Ksavero statula. Aplink ją, šie tiek žemiau, – smulkesnės tarsi besiklausančių genijų figūros, simbolizuojančios tas karalystes ir provincijas, kuriose gyvas būdamas šventasis Ksaveras pamokslavo ir kurias į šventąjį tikėjimą atvertė. Aplinkui, pirmajame tarpsnyje, turi būti šventųjų apaštalų, lydinčių Šventąjį Indijos apaštalą, statula.“ Sutarties autorius kalba apie „tarsi pamokslaujančią“ ir „tarsi besiklausančias“ figūras, pabrėždamas siekį sukurti įtaigią šv. Pranciškaus Ksavero apaštališkos veiklos sceną. Tokia gyvybingo, „bendraujančio“ atvaizdo samprata atitiko tiek jėzuitų dailės, tiek visos Bažnyčios reformų laikotarpio religinės vaizduotės tradiciją. Šv. Pranciškaus Ksavero pamokslavimo sceną aktualizavo ją papildantys fundatorių motyvai: prie pirmųjų išorinių altoriaus kolonų sumanyta pastatyti Lazovo ir jo žmonos globėjų – šv. Samuelio ir šv. Konstancijos – statulas, laikančias fundatorių herbus.
Sumani barokinio teatro režisūra
Antrame altoriaus tarpsnyje pamokslaujantį šv. Pranciškų Ksaverą turėjo laiminti Išganytojo, laikančio Pasaulio rutulį, statula. Universalią šv. Pranciškaus Ksavero veiklos prasmę turėjo pabrėžti ir
 
Įdomybė
 
Gardino jėzuitų bažnyčios didžiojo Šv. Pranciškaus Ksavero altoriaus 1736 m. užsakymo sutartis atskleidžia svarų užsakovų indėlį į tapybos siužetą, kompoziciją, šviesos žaismą ir stilistiką. Dokumentas liudija, kad jėzuitai buvo reiklūs meninei kokybei ir skatino tuo metu populiarėjančio vėlyvojo baroko formas: „Figūros turi būti apimlios, tvirtos ir madingos, statulos ir drožyba – meistriškos, tarpai tarp figūrų – peršviečiami ir išgaubti.“
 
šventojo figūrą lydinčios „šventųjų Evangelistų arba Bažnyčios tėvų statulos, arba šventieji iš tų kraštų, kuriuose Šventasis Indijos apaštalas misionieriavo“. Šlovės įvaizdžius užbaigė sceną vainikuojanti glorija – su Jėzaus Vardu ir adoruojančiais angelais „iš keturių pasaulio dalių“.
         
  Sutartis liudija, kad jėzuitai, projektuodami didingą LDK jėzuitų šventovės altorių, galvojo apie šviesos režisūrą, svarbų vaizduojamos scenos įtaigos veiksnį, itin reikšmingą vėlyvojo baroko altorių kompozicijose.  
         

Šv. Pranciškaus Ksavero misionierystės triumfo idėją pratęsė tabernakulio scena, vaizdavusį vieną jo gyvenimo įvykį. Numatytas laivo pavidalo tabernakulis (eucharistijos (ostijos) saugojimo vieta) buvo traktuojamas kaip šventojo patirto stebuklo erdvė: šv. Pranciškus Ksaveras „tarsi iš jo [laivo] išėjęs pamokslauja, aplinkui jūros bangos, iš kurių išniręs jūrų vėžys tarsi paduoda šv. Pranciškui krucifiksą“.
Sutartis liudija, kad jėzuitai, projektuodami didingą LDK jėzuitų šventovės altorių, galvojo apie šviesos režisūrą, svarbų vaizduojamos scenos įtaigos veiksnį, itin reikšmingą vėlyvojo baroko altorių kompozicijose. „Neuždengti viršutinio lango, leisti apšviesti gloriją“, –  rašoma sutartyje. Dokumentas liudija, kad užsakant Gardino bažnyčios altorių, jėzuitai buvo reiklūs meninei kokybei ir skatino tuo metu populiarėjančio vėlyvojo baroko formas: „Figūros turi būti apimlios, tvirtos ir madingos, statulos ir drožyba – meistriškos, tarpai tarp figūrų – peršviečiami ir išgaubti.“
     
  Sutartis buvo įgyvendinta (išskyrus tabernakulį) ir altorius išliko iki mūsų dienų. Užsakymą įteisinantis dokumentas yra itin gražaus ir meniško LDK vėlyvojo baroko altoriaus kilmės liudijimas, jo režisūros eskizas, Bažnyčios reformų laikotarpio religinės vaizduotės pavyzdys.  
     
Aistė Paliušytė