Miestai / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Vilniaus iškilmių kelias

     
  Iškilmių kelias – trasa, kuria vykdavo valdovo, svarbaus valstybės pareigūno ar garbingo svečio sutikimo eisena mieste. Įžengimo į miestą ceremonialas buvo simbolinis socialinių ir teisinių santykių demonstravimas. Didelę reikšmę turėjo regalijos, dvariškių ir valstybės pareigūnų išsidėstymo tvarka eisenoje, sustojimo vietos, prakalbos, vaidinimai, kitų pagarbos ženklų naudojimas. Valdovų sutikimo tradicijos klostėsi dar viduramžiais, o XVI a. pabaigoje įžengimai buvo tapę modeliu su tam tikrų motyvų repertuaru, pritaikomu įvairiems poreikiams. Valdovų sutikimų ceremonialai buvo atkartojami vaivados įžengimo į vaivadijos sostinę, vyskupų – į vyskupijos centrą, pasiuntinių sutikimo ir kitose iškilmėse.  
     
„Valdovų kelio“ vingiuose – kintantys miesto „svorio centrai“
Iškilmių kelias jungė simbolinį ir funkcinį miesto centrą, kuriame telkėsi Vilniaus, kaip LDK sostinės, vyskupijos centro ir savivaldaus miesto svarbiausi objektai – valdovo rezidencija, katedra ir rotušė.
         
  Procesijų maršrutas nuo Rūdninkų vartų iki didžiojo kunigaikščio rūmų vadintas „valdovų keliu“.  
         
Istoriografijoje procesijų maršrutas nuo Rūdninkų vartų iki didžiojo kunigaikščio rūmų vadintas „valdovų keliu“. Tačiau po Tvano, kai apgriauta pilis neteko reprezentacinės funkcijos, o valdovai Vilniuje beveik nesilankė, iškilmių kelias pakito ir atspindėjo pasikeitusią politinę LDK sostinės situaciją bei naujus miesto „svorio centrus“.
Po Tvano buvo surengti tik du valdovų sutikimai Vilniuje: 1664 m. Jono Kazimiero ir 1688 m. Jono Sobieskio. Valdovai sutikti priemiestyje, po to lydėti Vilniaus vaivadijos atstovų, dvariškių ir raitų pirklių iki miesto. Prie Rūdninkų vartų juos sveikino Vilniaus vaivada, vyskupas ir miesto magistratas. Kita eisenos sustojimo vieta buvo prie rotušės, kur valdovą pasitiko ir toliau lydėjo amatininkų cechų ir pirklių rikiuotė. Trasa ėjo Pilies gatve pro Šv. Jono bažnyčią, kur valdovus sveikino Vilniaus akademijos atstovai.
     
  Po XVII a. vidurio karų iškilmių kelias baigdavosi ne valdovų rūmuose, o katedroje, iš kurios iškilmių dalyviai vykdavo puotauti į kurio nors didiko rezidenciją.  
     
XVIII a. svečių sutikimas dažniau vykdavo prie Aušros vartų, galbūt dėl jų atvykimo maršruto (pvz., Vilniaus vaivada į įžengimo ceremoniją atvyko iš Ašmenos-Medininkų kelyje buvusio Nemėžio dvaro, kur išvakarėse priiminėjo vaivadijos atstovų sveikinimus), o gal dėl sustiprėjusios religinės Aušros Vartų koplyčios reikšmės. Palei šią iškilmių kelio atkarpą (dab. Aušros Vartų gatvė) XVII a. įsikūrė basieji karmelitai ir pastatė Šv. Teresės bažnyčią, jėzuitai – Šv. Kazimiero bažnyčią, čia pat stovėjo unitų Švč. Trejybės šventovė. Šie objektai tapo procesijų sustojimo vietomis, kur įžengiančius pasveikindavo vienuolijos.
Prašmatnaus barokinio spektaklio užkulisiai: valdinių lūkesčiai ir valdytojų pažadai
Įžengimo iškilmės buvo vienas įspūdingiausių to meto miesto reginių. Puošnumas ir teatrališkumas, būdingi daugeliui barokinės kultūros reiškinių, iškilmėse skleidėsi akivaizdžiai.
         
  Eisenoje buvo demonstruojama prabanga.  
         
Eisenoje buvo demonstruojama prabanga, kuri siejosi su didingumu. Ji pabrėžiama ir iškilmių aprašymuose (pvz., parade dalyvaujančių žirgų puošyba prabangiais audiniais ir brangakmeniais).
Svarbus iškilmių elementas buvo proginė kūryba (žodinė ir vaizdinė). Skaitytos sveikinimo kalbos, susirinkusiems buvo dalinami spausdinti šiai progai sukurti kūriniai, vaidintos alegorinės dramos (1664 m. pasitikdami Joną Kazimierą Vilniaus akademijos studentai suvaidino alegorinę dramą apie karą ir karaliaus pergalę). Proginį dekorą mieste kūrė prabangūs audeklai, gėlės ir apšvietimo elementai, pakeisdavę miesto gatvių ir aikščių vaizdą. Svarbiausias iškilmių elementas buvo vadinama proginė architektūra.
         
  „Miestas karalių vadino tėvu, mokyklos – išmintinguoju, rotušė – teisinguoju, o bažnyčios – pamaldžiuoju“  
         
Tai buvo laikini, konkrečioms iškilmėms sukurti statiniai: triumfo vartai, piramidės, kolonos, papuoštos tapytais ir skulptūriniais atvaizdais, herbais, monogramomis ir emblemomis, kurios formavo vaizdines metaforas. Jos reiškė pagarbą naujam valdytojui ir lūkesčius, siejamus su įžengiančiojo pareigomis. Įvairios visuomenės grupės valdytojo paveikslą kūrė ir pateikė savaip. Kaip taikliai pastebėta XVIII a. leidinyje, „miestas karalių vadino tėvu, mokyklos – išmintinguoju, rotušė – teisinguoju, o bažnyčios – pamaldžiuoju“.
Įvairūs motyvai naudoti ir vaivados sutikimo iškilmių dekore. Štai Mykolo Oginskio įžengimo į Vilniaus vaivadiją proga miesto lėšomis pastatytose dekoracijose Oginskių herbas Vartai buvo gretinami su vaivados, kaip visiems atviro vaivadijos žmonių globėjo, įvaizdžiu (virš herbo buvęs lotyniškas įrašas „Visiems atviri [vartai]“, po juo – lenkiškas: „Šviesiausios Oginskių giminės Vartai reiškia, / Kad niekam nėra užtvertas kelias pas Vaivadą“). O Vilniaus bazilijonai, sveikindami vaivadą, dekoracijose akcentavo rusėnišką Oginskių kilmę, siejusią naująjį vaivadą su ordinu glaudesniais ryšiais („Kunigaikšti, gimęs iš karališko rusėnų kraujo, / Čia, laimingasis, rusėnų priimk sveikinimą“).
     
  Miesto iškilmių didingumą pabrėžė garsiniai efektai – pasitinkant svečius buvo šaudoma iš patrankų ir šautuvų, mušami būgnai ir trimituojama, iš miesto vartų ir rotušės sklido kapelų muzika. Visa tai kūrė visuotinės šventės įspūdį. Iškilmėse dalyvaudavo visų sluoksnių miesto gyventojai. Žiūrovai buvo svarbi ceremonijų dalis. Svarbu buvo išplatinti žinias apie šiuos įvykius. Laikraščiuose ar specialiuose leidiniuose skelbiami iškilmių aprašymai ne tik skleisdavo informaciją, bet ir aiškindavo jų reikšmes. Tekstai susilygindavo savo reikšme su pačia ceremonija.  
     
Iškilmių tradicija išliko iki pat valstybės gyvavimo pabaigos. Nedaug keitėsi ir proginių kūrinių pobūdis, nepaisant Apšvietos idėjų sklaidos. Puošybos tradiciją galima matyti net XX a., tiesa, daugiausia bažnytinėse iškilmėse.
 
Lina Balaišytė