Tautinė ir religinė įvairovė / XIII-XIV a.
Grįžti

Vilniaus konfesinė įvairovė

Nors pavieniai gyventojai dabartinio Vilniaus pilių ir senamiesčio teritorijoje gyveno dar priešistoriniais amžiais, tačiau Vilnius kaip miestas imtas kurti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio laikais, XIII a. pab. – XIV a. pradžioje. 1323 metais rašytuose Gedimino laiškuose Vilnius vadinamas „karališkuoju miestu“, nuo to laiko jam prigijo Lietuvos sostinės vaidmuo. Archeologiniai ir rašytiniai istorijos šaltiniai rodo, kad Vilniaus tautinė ir konfesinė įvairovė siekia jo įkūrimo laikus. XIV amžiaus pr. pagrindines Vilniaus gyventojų grupes sudarė pagonys lietuviai, katalikai vokiečiai ir stačiatikiai rusėnai. Šios bendruomenės gyveno tuo metu dar nedidelio, netankiai užstatyto miesto atskirose dalyse, savotiškuose „kvartaluose“. Pagonys lietuviai buvo įsikūrę Kreivosios pilies (dabartinio Kalnų parko) teritorijoje ir šiauriniame Aukštutinės pilies kalno šlaite, palei Neries upę. Vokiečių kolonistai kūrėsi dabartinės Arkikatedros aikštės teritorijoje. Tuo metu tai buvo drėgnas Vilnelės upės slėnis, o sausesnę vietą pastoviam gyvenimui teikė nuo Aukštutinės pilies kalno atsišakojęs „liežuvis“. Rusėnai kūrėsi į pietus nuo Aukštutinės pilies kalno, prie kelių, vedančių į Rusios žemes. Virš viso miesto dominavo Aukštutinė pilis – Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija.
     
  Pagonių, katalikų ir stačiatikių sugyvenimas viename mieste, žvelgiant Eurazijos stepių kontekste, nebuvo išskirtinis dalykas: kol mongolai ir totoriai buvo pagonys (iki XIV a. pr.), tol panaši ir net didesnė įvairovė buvo būdinga ir Aukso ordos miestams. Lietuvos kontekste Vilnius šiuo požiūriu neišsiskyrė, nes Kernavėje dar XIII a. II p. buvo įsikūrusi stipri rusėnų bendruomenė. Tačiau Vilniaus, kaip Europos valstybės sostinės, konfesinė įvairovė buvo išskirtinis reiškinys.  
     
Nagingieji vokiečiai
Gediminui pasirinkus Vilnių sostine, natūralu, kad jis rūpinosi savo miesto klestėjimu. Ypatingo jo dėmesio nusipelnė vokiečių bendruomenė. Ją reprezentavo aukštos klasės amatininkai ir pirkliai, jie galėjo naudotis Rygos miesto teise. Būtent iš Rygos atsikėlusių amatininkų braižas juntamas seniausiuose Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje išlikusiuose mūruose, čerpėse, profesionalų gamintuose keramikos dirbiniuose. Vokiečių
         
  Vokiečių amatininkai pasižymėjo pasigėrėjimą keliančiais juvelyrikos ir kalvystės sugebėjimais.  
         
amatininkai pasižymėjo pasigėrėjimą keliančiais juvelyrikos ir kalvystės sugebėjimais. Jie technologiniu požiūriu buvo vertingiausia vietinių gyventojų dalis. Tad nenuostabu, kad jie galėjo laisvai išpažinti savo tikėjimą. Gedimino laiškuose minima, kad Vilniuje jis pastatęs vieną bažnyčią pranciškonams, kitą – dominikonams. Atsižvelgiant į aktyvesnę ir istorijos šaltinių geriau paliudytą pranciškonų veiklą mieste bei didžiojo kunigaikščio dvare, manoma, kad būtent jiems priklausė ta bažnyčia, kurios liekanos rastos dabartinės Vilniaus arkikatedros požemiuose. Pranciškonų bažnyčią galima vadinti to meto Vilniaus katalikų dvasinio gyvenimo židiniu. Šalia jos gyvavo pranciškonų buveinė, kurioje glaudėsi keletas vienuolių. Tarp jų buvo žmonių, mokančių lietuvių kalbą. Gedimino laiškuose matyti, kad pranciškonams buvo sudarytos sąlygos eiti sielovados pareigas tarp įvairiakalbių Lietuvos didžiojo kunigaikščio pavaldinių. Būtent dėl jų sielovados Gediminas prašė atsiųsti keturis vienuolius, mokančius lenkų, žiemgalių ir prūsų kalbas. Atrodo, kad vokiečių kolonija ir pranciškonų bažnyčia pirminėje vietoje stovėjo iki 1369 m. įvykusių neramumų (pranciškonų kankinystės), o naujai atsikūrė jau kitoje vietoje, dabartinės Vokiečių gatvės ir Šv. Mikalojaus bažnyčios rajone. Laikui bėgant, jos reikšmė augo. Būtent iš Rygos kilusio pirklio Hanulo vadovaujami Vilniaus miestiečiai 1382 m. birželį paveržė Vilniaus pilį iš Kęstučio ir ją perleido Jogailai.
„Rusų miestas“ Vilniuje
Stačiatikiai Vilniuje įsikūrė taip pat XIV a. pradžioje. Archeologiniais jų pėdsakais tenka laikyti dabartinės Bokšto gatvės rajone aptiktą kapavietę. Ankstyviausią rašytinę žinią apie stačiatikių buvimą Vilniuje randame popiežiaus legatų pasiuntinių ataskaitoje: aiškindamiesi
         
  Gausesnės žinios apie stačiatikių kūrimąsi Vilniuje prasideda nuo Algirdo laikų.   
         
Gedimino atsisakymo krikštytis priežastis, jie pranešė, kad be žemaičių tokiam žingsniui priešinosi ir rusai. Kas buvo ties „rusai“ (stačiatikiai valdovo giminės nariai, Rusios žemių diduomenės atstovai ar vietiniai gyventojai), neaišku. Svarbu tai, kad jų „balsas“ buvo girdimas Lietuvos valdovo dvare. Kita ankstyva žinia apie stačiatikių buvimą Vilniuje susijusi su 1341 m. pranciškonų kankinyste. Jos aprašyme minima, kad kankinį Martyną savo vienuolyne palaidojo Gedimino sesuo stačiatikė.
 
Įdomybė
 
XIV a. pr. pagrindines Vilniaus gyventojų grupes sudarė pagonys lietuviai, katalikai vokiečiai ir stačiatikiai rusėnai. Šios bendruomenės gyveno savotiškuose „kvartaluose“: pagonys lietuviai buvo įsikūrę Kreivosios pilies (dabartinio Kalnų parko) teritorijoje ir šiauriniame Aukštutinės pilies kalno šlaite, palei Neries upę; vokiečių kolonistai kūrėsi dabartinės Arkikatedros aikštės teritorijoje; rusėnai kūrėsi į pietus nuo Aukštutinės pilies kalno, prie kelių, vedančių į Rusios žemes.
 
Gausesnės žinios apie stačiatikių kūrimąsi Vilniuje prasideda nuo Algirdo laikų. Kadangi abi Algirdo žmonos buvo stačiatikės, kilusios iš Vitebsko, galime būti tikri, kad joms nutekėjus į savo vyro šalį kartu su jomis atvyko ir jų patarnautojai bei dvasininkai. Apie Algirdo laikais Vilniuje gyvenusį stačiatikių kunigą (Nestorą) išliko žinia pasakojime apie tris Vilniaus kankinius. Jis suteikė krikšto malonę trims Algirdo dvariškiams. Su jų kankinyste susijusi ir žinia apie tuo metu Vilniuje stovėjusią medinę Šv. Mikalojaus cerkvę, kurioje šie kankiniai buvo palaidoti (ji stovėjo netoli dabartinės Šv. Mikalojaus cerkvės Didžiojoje g.). Taip pat žinoma, kad apie 1374 m. Vilniuje Algirdas leido pastatyti dar vieną Švč. Trejybės cerkvę. Ta proga Vilniuje pasiliko gyventi dalis belaisvių, kuriuos lietuviai paėmė 1368–1372 m. karo tarp Lietuvos ir Maskvos metu. Šie duomenys rodo, kad Algirdo laikais stačiatikių kvartalas tapo lengvai apčiuopiamu Vilniaus socialinės topografijos dalyku – „rusų miestu“ (civitas Ruthenica), kaip jį savo kronikoje pavadino 1383 m. Vilniaus apgultį aprašęs Vygandas Marburgietis.
 
Darius Baronas
G. Vaitkevičius, Vilniaus įkūrimas, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2010.