Kasdienybė / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Vilniaus miestiečių baldai XVII a. vid. – XVIII a. vid.

XVII–XVIII a. Vilniaus miestiečių namuose būta nemažai ir įvairių baldų. Jų namuose stovėjo suolai, kelių rūšių kėdės ir krėslai, taburetės, stalai. Miestiečiai miegojo lovose, sofose ar ant skrynių-lovų. Daiktus dėjo į įvairias skrynias, spintas, pintines, drabužių kabyklas.
         
  Miestiečių namų interjeras – lakmuso popierėlis, apibūdinantis šio visuomenės sluoksnio socialinę ir ekonominę padėtį.  
         
Interjerus puošė širmos, sieniniai ir staliniai laikrodžiai, paveikslai, turėta muzikos instrumentų.
 
Įdomybė
 
XVII–XVIII a. turtingi vilniečiai „miego kultūra“ neatsiliko nuo Lenkijos ir kitų Europos miestų gyventojų: inventoriuose minimos lovos, lovos su baldakimais, sofos, supamosios vaikiškos lovelės. Tuo tarpu paprasti miestiečiai miegojo ant suolų, skrynių, skrynių-lovų.
 
Tačiau tai duomenys apie miestietijos socialinį ir ekonominį elitą. Daugiausia būtent elito atstovų baldai fiksuojami išlikusiuose pomirtiniuose turto inventoriuose, namų inventoriuose, testamentuose – išsamiuose šaltiniuose. Miestiečių namų interjeras – lakmuso popierėlis, apibūdinantis šio visuomenės sluoksnio socialinę ir ekonominę padėtį. Turimų baldų asortimentas priklausė ne tiek nuo profesinės miestiečio veiklos, kiek nuo turtinės padėties. Nepastebėta didesnio skirtumo tarp, pvz., pirklių ar amatininkų turėtų baldų asortimento. Tuo tarpu nepasiturintys, paprasti miestiečiai gyveno ne tik prastesniuose būstuose, bet ir jų interjeras buvo skurdesnis, baldai prastos kokybės, vietos gamybos. Varguoliai, pvz., elgetos apskritai neturėjo baldų. Tad rašydami apie senojo Vilniaus miestietijos gyvenamųjų namų baldus (daugiausia šioje srityje nuveikė istorikas Stasys Samalavičius) turime galvoje elito baldus. Jie atliko įvairias funkcijas – sėdėjimo, gulėjimo, maisto gamybos ir vartojimo. Turėta ir profesinei veiklai reikalingų baldų – prekystalių, didžiulių siuvėjų stalų, spintų. Pirklio, amatininko ar teisininko veikla vyko tiek namuose, tiek kitose erdvėse. Turtingi vilniečiai būstus puošė interjero detalėmis – veidrodžiais, laikrodžiais, paveikslais, muzikos instrumentais, kilimais.
Ant ko ir prie ko sėdėdavo vilniečiai?
     
  Pagrindiniai to meto vilniečių baldai – sėdėjimui skirti suolai. Didesni ar mažesni suolai stovėjo visose gyvenamose patalpose (kambariuose, prieangiuose, virtuvėse). Jie buvo statomi aplink stalus, patalpų šonuose. 1721 metais burmistro namo viename kambaryje buvo 2 stalai, aplink kuriuos stovėjo suolai. Pasiturinčiųjų namuose natūralaus medžio suolai, kartais dažyti žalia, raudona, rečiau balta spalva, būdavo „stalių darbo“. Paprasti miestiečiai tenkinosi savos gamybos suolais.  
     
XVII–XVIII a. turtingų ir mažiau pasiturinčių namuose buvo paplitusios kelių rūšių medinės kėdės. Vienos, skirtos sėdėti keliems asmenims, priminė suolus, kitos būdavo su atkaltėmis ar su atramomis ir be jų (2 buvo 1721 m. vilniečio burmistro namuose). Turtingieji turėjo nuo kelių iki keliolikos oda ar audeklu trauktų kėdžių. Štai 1698 m. kitas burmistras turėjo 16 šios rūšies kėdžių, o vieno XVII a. II p. vaito turto inventoriuje nurodytos 6 odinės ir 3 audeklinės kėdės. 12 kėdžių po mirties 1698 m. paliko burmistras M. Stročinskis. Greta apdirbtos odos kėdėms apmušti naudoti zomšas, tymas ar oda su paauksuotais pagražinimais – „kurdibanas“. Odiniai apmušalai būdavo juodos ir raudonos spalvos. Kėdžių apmušalams naudota siuvinėta ir nesiuvinėta austa medžiaga, aksomas, vilna, flanelė. Minimi žali, dangiški, raudoni kėdžių apmušalai. Jų vertė svyravo nuo 3 iki 5 ir daugiau auksinų. Turėta ir iš užsienio atsigabentų šios rūšies baldų. Vaitai, tarybos nariai, turtingi pirkliai turėjo importuotų iš Karališkosios Prūsijos ir kitų kraštų kėdžių. Turtingųjų interjerus puošė vienas ar keli krėslai. 1724 metais M. Reinerio namuose buvo didelis, 18 auks. vertės siuvinėtas krėslas ir 15 auks. vertės medžio krėsliukas. Panašiu metu 5 apmuštus krėslus turėjo ir burmistras P. Hramovičius.
     
  Taburetės miestiečių namuose, berods, naudotos retai. Jos tik retkarčiais paminėtos viename ar kitame inventoriuje. Nors kainomis prilygo ir net lenkė kėdžių kainas. Tarp 1729 m. pirklio D. Moravskio turėtų baldų nurodyta 6 auks. vertės taburetė, o tarp 1775 m. burmistro P. Kosobudzkio turėtų baldų flanele apmuštų taburečių vertė buvo 4 auksinai.  
     
Kiekvieno miestiečio būste būta stalų. Jie naudoti virtuvėse, valgomuosiuose, miegamuosiuose (tualetiniai), turėta rašomųjų, net vaikiškų stalų. Pas turtingiausius būta staliukų žaidimams ir lošimams, kavai ar rūkymui. Geresnius stalus gamino iš liepų ir ąžuolo medienos, o paprastesnius – iš pušies.
         
  Pas turtingiausius būta staliukų žaidimams ir lošimams, kavai ar rūkymui.  
         
Būta ir faneruotų stalų. Jie puošti, pvz., inkrustuojant šiaudais, pritvirtinant briedžio ar kitų gyvūnų kojas. Štai 1684 m. vienos pirklienės namuose buvo ne tik 15 auks. vertės ąžuolinis, bet ir 10 auks. vertės didelis liepų medžio stalas su stalčiais. O 1724 m. pirklio didelis ištraukiamas stalas įvertintas 75 auksinais. Minimi ir akmeniniai (kartais marmuriniai) juodos ar baltos spalvos miestiečių stalai. Štai 1711 m. marmuro stalą turėjo P. Packevičius. Miesto varguomenė neapsiėjo be prastų, pigių, stačiakampių stalų. Tokie stovėjo ir to meto Vilniaus smuklėse.
Skrynia – turtingojo spinta ir vargšo lova
XVII–XVIII a. turtingi vilniečiai miegojo lovose, kurių turėta irgi įvairių. Greta paprastų būta dvigulių, sustumiamų ir kitokių lovų. 1693 metais kepurininko Joachimo Sebestjanovičiaus inventoriuje paminėta sudedama lova, o pirklys Baldauskas turėjo sustumiamą lovą. Neretai minimos lovos su audeklais, „viršumis“ primenančiais baldakimus – tokią blizgios medvilnės apdangalo lovą 1702 m. turėjo J. Stefanovičius. Viršutinės lovų užuolaidos būdavo siuvamos iš atlaso ir kitų brangių medžiagų. XVIII amžiuje tarp įvairių miestiečių baldų minimos ir sofos be atlošų („tapčanai“). Maži vaikai miegojo supamose lovelėse. Tokia nurodyta 1719 m. liejiko K. Revelio turto inventoriuje. Tad turtingi vilniečiai „miego kultūra“ neatsiliko nuo Lenkijos ir kitų Europos miestų gyventojų. Tuo tarpu paprasti miestiečiai miegojo ant suolų, skrynių, skrynių-lovų.
     
  Populiarūs miestiečių baldai buvo įvairios pušų ar ąžuolo, oda apmuštos, su užraktais ir be jų, dažytos (raudonos, geltonos, juodos, žalios) ir nedažytos, kaustytos ar metalinės skrynios. Turtingiausiuose namuose nuo XVII a. II p. aptinkamos medžio raižiniais dekoruotos Gdansko skrynios, turėta ir Karaliaučiaus ar Mogiliavo skrynių. Skrynių pasiturintys vilniečiai turėjo ne mažiau 3–4. Štai 1686 m. burmistras E. Šperkovičius turėjo 6, o burmistras M. Stročinskis – 7 skrynias. Jose miestiečiai laikė drabužius, kilimus, ginklus, paveikslus ir dar daug ką.  
     
Panašią paskirtį turėjo pastatomos medinės (ąžuolo, riešutmedžio ir kitos medienos) spintos, sieninės spintelės ar pakabinamos indaujos (lentynėlės) indams ir stalo įrankiams sudėti. Ypač vertingos buvo raižytojų pagražintos ar paprastų stalių darbo medinės, su
         
  Vilniaus miestietijos elito baldai nesiskyrė nuo Vidurio ir Rytų Europos miestų elitų namų interjerų. Tai liudijo žmonių orientaciją į vakarietišką gyvenimo būdą.  
         
stalčiukais, kartais ir stiklo langeliais, ant suktų kolonėlių formos ar rutulio formos kojų spintos. XVII amžiaus II p. tarėjas S. Sokolovskis paliko 280 auks. vertės dviejų durų spintą. Faneruotą spintą su stiklo durelėmis, vertą 100 auks., 1775 m. turėjo burmistras P. Kosobudzkis. 1780 metais burmistro Juozapo Minkevičiaus turto inventoriuje nurodyta spinta su anglišku laikrodžiu, įvertinta 126 auksinais. 
Vilniaus miestietijos elito baldai nesiskyrė nuo Vidurio ir Rytų Europos miestų elitų namų interjerų. Tai liudijo žmonių orientaciją į vakarietišką gyvenimo būdą.

Aivas Ragauskas
S. Samalavičius, Vilniaus miestiečio buto atributika XVII–XVIII a. šaltiniuose, Vilniaus miesto kultūra ir kasdienybė XVII–XVIII amžiuose, sudarė Almantas Samalavičius, parengė Aivas Ragauskas, Vilnius, 2011, p. 231–255; A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662–1702 m.), Vilnius, 2002, p. 406–411.