Kasdienybė / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Vilniaus miestiečių papuošalai ir kitos brangenybės XVII–XVIII a. I p.

Apie miestietijos gyvenamąją aplinką ir turtinę padėtį nemažai pasako miestiečių buities dalykai, turėti papuošalai, brangenybės. Vilniečiai, panašiai kaip Lenkijoje krokuviečiai ar Karališkojoje Prūsijoje gdanskiečiai, greta nekilnojamo turto, pinigų ir prekių sukaupdavo nemažą kapitalą ir įvairiomis brangenybėmis. Jos, kaip ir kiti gyvenimo būdo elementai, geriausiai atsispindi išlikusiuose pomirtiniuose turto inventoriuose, kartais ir testamentuose. Vyrams priklausančio turto aprašymuose daugiau dėmesio skiriama brangiesiems metalams, o moterų – įvairiems papuošalams iš tauriųjų metalų. Išlikusiuose šaltiniuose turėtos brangenybės paprastai būdavo surašomos „aukso“ ir „sidabro“ skiltyse arba skiltyje „papuošalai ir brangenybės“. Pvz., Vilniaus miesto burmistro S. L. Romanovičiaus testamente išvardytas ne tik nekilnojamas jo turtas, bet ir auksas, sidabras, alavas, varis, žalvaris ir geležis; drabužiai, baldai, interjero puošybos dalykai, knygos, vežimai ir ekipažai, arkliai.
Puošmena ir investicija
Papuošalai, kitos brangenybės greta savo tiesioginės funkcijos pirmiausia buvo socialinio statuso miestietiškoje visuomenėje patvirtinimo rodiklis. Turtingiausių brangenybių vertė buvo skaičiuojama tūkstančiais auksinų. Vilniaus burmistro P. Minkevičiaus aukso dirbiniai, perlai, kitos brangenybės įvertintos net 3 069 auksinais. Tai buvo ir grynieji pinigai, ir įvairūs dirbiniai iš tauresnių metalų. Pvz., 1689 m. P. Kosobuckio testamente nurodant paliekamą alavą, patikslinta, kad tai buvo nemaži kiekiai alavinių dubenų, lėkščių (angliško alavo) ir butelių. Be to, šis turtingas to meto vilnietis turėjo ir žalvarinę vonią. Paprastai vaikams testamentuose būdavo užrašomi sidabro šaukšteliai, taurės ar lėkštės.
         
  Aukso ir sidabro, kitų brangenybių turėjimas buvo laikomas savotiška taisykle, todėl, jų nesant, surašomame inventoriuje apie tai būdavo nurodoma.  
         
Štai 1643 m. po tuziną sidabrinių šaukštelių ir po porą sidabrinių taurių vaikams paliko vilnietis J. Štrunkas.
Kita vertus, nemažai buvo ir tokių, net valdančiajam miesto elitui priklausiusių narių, kurių turto inventoriuose brangenybės iš viso nepažymėtos. Pvz., brangenybės nenurodytos XVII a. II p. Vilniaus miesto tarėjų P. Tulkevičiaus, J. Trojanovičiaus, J. Murminskio ar S. Konstantinovičiaus turto inventoriuose. 1675 m. vilniečio Jokūbo Desauso testamente pažymėta: „Grynųjų pinigų, nei aukso, nei sidabro nepalieku.“ Aukso ir sidabro, kitų brangenybių turėjimas buvo laikomas savotiška taisykle, todėl, jų nesant, surašomame inventoriuje apie tai būdavo nurodoma. Pvz., po 1706 m. gaisro sudarytame suolininko M. Osipovičiaus turto inventoriuje nurodyta, kad perlų ir brangenybių nėra, auksas telikęs užstatytas, o sidabras sudegęs gaisro metu. Verta prisiminti, jog inventoriai galėjo būti ir „tikrovės spąstais“, jie ne visuomet atspindėjo realią padėtį. Nuslėpti brangenybes ar dalį sukaupto turto buvo naudinga ir patogu.
     
  Papuošalai, kitos brangenybės rodė miestiečių pinigų investavimo kryptis. Neretai iš aktyvaus verslo pasitraukęs pirklys, valdančiojo elito atstovas ar kitas turtingas miestietis kurį laiką net pragyvendavo iš brangenybių. Tokie atvejai, kai turtingas miestietis užstatydavo savo brangenybes, XVII–XVIII a. I p. Vilniuje buvo dažni.  
     
Deimantai – geriausi moterų draugai
Papuošalai buvo svarbi ištekančios pasiturinčios merginos kraičio dalis, atspindėjo miestiečių išskirtinumo laipsnį. Papuošalus, kitas brangenybes vyrai žmonoms dovanodavo vestuvių progomis. Todėl moterų turto inventoriuose brangenybių pažymima daugiau nei vyrų inventoriuose. 1731 metais surašytame pirklio J. Burokevičiaus našlės turto inventoriuje dvi gryno aukso su rubinu apyrankes auksakalių cecho vyresnysis įvertino 234 auksinais. Du žiedai, papuošti deimantais, įvertinti net 160 auksinų.
         
  Papuošalus, kitas brangenybes vyrai žmonoms dovanodavo vestuvių progomis.  
         
Širdies formos žiedo centre stambus deimantas dar buvo įrėmintas devyniais smulkesniais deimantais. Paminėti ir dar keli auksiniai žiedeliai, tarp kurių vienas buvo papuoštas smaragdu ir šešiais deimantais, o kitas – dideliu deimantu, apjuostu aštuoniais rubinais. Sidabrinį jos kryželį, papuoštą šešiais deimantais ir kulonu, ant gryno aukso grandinėlės auksakalys įvertino 72 auksinais. Minimos ir kelios poros auksinių ir sidabrinių deimantais, rubinais, perlais papuoštų auskarų. Filigraninio darbo sagos, papuoštos deimantais ir rubinais, įvertintos 88 auksinais.
     
  Tarp moterų miestiečių turimų papuošalų minimi žiedai. Turtingiausios auksinių žiedų turėjo nuo kelių iki kelių dešimčių, jų vertė kartais siekė ir 100 auksinų. Taip pat turėta mažų ir didelių žiedų su deimantais, rubinais ar turkiais. Brangūs žiedai vertinti. Vilniaus tarėjo J. Bonfilio žmona net kelias savaites laikė uždariusi berniuką, įtariamą radus ar pasisavinus jos pamestą žiedą.  
     
Miestiečių brangenybės pagal skonį ir kišenę
Tolesniame papuošalų sąraše buvo apyrankės ir auksinės grandinėlės. Burmistras H. Monesas jų turėjo iš viso 7 už 250 auksinus. Turėti ir įvairūs perlų vėriniai. Juos dėl vertės irgi perduodavo savo vaikams. Burmistro A. M. Senčilos turto inventoriaus surašymo metu jo našlė prisiminė, kad dukra pametusi vieną gautą tokį perlų vėrinį. Papuošalų sąrašą pildo retos rubinų rožės, auskarai (paprastai iš kriaušės pavidalo perlų), segės plaukams.
         
  Ypač gausiai savo prabangiausius drabužius vilniečiai puošė sidabro ar aukso sagomis.  
         
Nuo XVII a. antro ketvirčio ėmė plisti apskritos lėkštės formos sagės.
 
Įdomybė
 
XVII–XVIII a. turtingesni LDK miestiečiai (vyrai ir moterys) mėgo brangenybes, kurios laikytos statuso ženklu bei patikima investicija. Aukso ir sidabro, kitų brangenybių turėjimas buvo laikomas savotiška taisykle. Jų nesant, surašomame inventoriuje apie tai būdavo nurodoma. Pvz., po 1706 m. gaisro sudarytame suolininko M. Osipovičiaus turto inventoriuje nurodyta, kad perlų ir brangenybių nėra, auksas telikęs užstatytas, o sidabras sudegęs gaisro metu...
 
Rytinės LDK dalies miestietės mėgo puoštis inventoriuose nurodomais ant kaklo kabinamais Maskvos pinigais. Ypač gausiai savo prabangiausius drabužius vilniečiai puošė sidabro ar aukso sagomis. 1649 m. S. Lebedzevičiaus pomirtiniame turto inventoriuje išvardytos kelios grupės skirtingo svorio sidabrinių sagų: 9 jų, derintos su čapraga, buvo auksuoto sidabro, 6 – kitokio pavidalo, dar 5 ir komplektuotos su čapraga, o du tuzinai sagučių buvo smulkios ir liedintos. Atskirai minima dar 18 tuščiavidurių auksuotų bei 15 smulkiau neapibūdintų sagų.
Vyrai ir moterys turėdavo auksinių ar sidabrinių diržų. Tokį senovinį sidabro paauksuotą diržą 1649 m. nurodė ne tik turtingas vilnietis S. Lebedzevičius, bet ir 1666 m. pirklienė E. Kušelina. Kartais tarp aukso ir sidabro daiktų paminėtas kryžius. Tokį turėjo Vilniaus suolininkas S. Novomejskis. Relikvijoriaus savininkas XVII a. II p. buvo tarėjas J. K. Jachimovičius, o burmistras P. U. Pejeris turėjo ir auksinę tabakinę. Tarp retesnių, nuo XVI a. II p. vilniečių namuose kartais pasitaikančių daiktų buvo portretiniai (dažniausiai sidabriniai) medaliai. Vieni pirmųjų, berods, tokius turėjo Vilniaus auksakalys ir miesto tarėjas Stanislovas Mžiglodas su žmona Kotryna. Tikėtina, kad miestiečio išrinkimo tarėju 1561 m. proga šios poros portretinius medalius sukūrė Steponas Olandas. Tokių dirbinių gausėjo XVII a. vilniečių namuose, Vilniuje dirbo ir medalių mokyklos klasikai, pvz., auksakalys Jonas Engelhartas.  
 
Aivas Ragauskas
A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662–1702 m.), Vilnius, 2002, p. 404–405.