Kūryba / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Vilniaus miesto teatras monopolisto pinklėse

Vilniuje, kuriame su dvaru rezidavo Lietuvos didysis kunigaikštis,
 
Įdomybė
 
Vilniaus profesionalaus teatro įkūrimo idėja 1780 m. sutapo su didžiausių kaimyninių užsienio valstybių miestų teatrų įkūrimu (Varšuvoje 1776 m., Rygoje 1782 m.), tačiau jos įgyvendinimą stabdė privilegijuotos monopolistinės teisės suteikimas F. Ryxui, kuris ne tik neketino įkurti Vilniuje miesto teatro, tačiau ir trukdė tai padaryti kitiems.
 
profesionalaus teatro vaidinimai tikrai vyko XVI a., o pirmoji opera Lietuvoje „Elenos pagrobimas“ Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos pageidavimu nuskambėjo 1636 m. Vilniaus žemutinės pilies rūmuose. Didžiojo kunigaikščio dvaro diktuojamomis madomis sekė didikai, kurie lėšomis rėmė valdovo teatrą ir žiūrėjo jo vaidinimus. Didikų vaidmuo, populiarinant teatro vaidinimus Vilniuje, bent iš pradžių nebuvo toks didelis kaip jėzuitų mokyklų. Nuo XVI a. mokiniai ir studentai aktyviai dalyvavo teatralizuotuose valdovų, didikų ir žymių miesto svečių sutikimuose, mokyklinis teatras rengė uždarus ir viešus spektaklius, vaidinimams buvo rašomos dramos. XVII amžiaus vid. Abiejų Tautų Respublikos valdovams apleidus rezidenciją Vilniuje, profesionalaus teatro vietą užėmė miesto žmonių pramogos ir mėgėjiškas mokyklų teatras, kartais mieste gastroliuodavo ir profesionalių aktorių trupės.
Teatro atgimimas
Padėtis keitėsi XVIII a. II p., plintant Apšvietos idėjoms. LDK didikų valdų rezidencijose kūrėsi operos, baleto ir teatro trupės, kurias išlaikė didikai. Garsėjo Vilniaus vaivados Karolio Stanislovo Radvilos suburta aktorių trupė Nesvyžiuje, LDK etmono Mykolo Kazimiero Oginskio – Slonime, LDK rūmų iždininko Antano Tyzenhauzo – Gardine, Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio – Verkiuose. Didikų teatro trupės dažnai vaidino Vilniuje, bet XVIII a. paskutiniame ketvirtyje kilo idėja atidaryti Lietuvos sostinėje ir miesto teatrą. Vilniaus miesto teatro atsiradimui palankus buvo valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio dėmesys teatrui. Jo remiamas
         
  Vilniaus miesto teatro atsiradimui palankus buvo valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio dėmesys teatrui.  
         
ir Varšuvoje leidžiamas periodinis leidinys „Monitor“ didžiausią dėmesį skyrė literatūrai bei menui. Valdovo iniciatyva (ir patvirtinus seimui) 1774 m. miesto teatras įsikūrė Varšuvoje, o 1776 m. buvo suteikta išskirtinė teisė rengti teatro vaidinimus Varšuvoje karaliaus favoritui Francizsekui Ryxui (1732–1799).
Tarpininkaujant valdovui, 1780 m. balandžio 14 d. Vilniaus magistratas sudarė sutartį su F. Ryxu dėl teatro atidarymo ir kitų pramogų organizavimo Vilniaus mieste. Už 50 raudonųjų auksinų metinį mokestį 50 metų (iki 1830 m.) F. Ryxui ir jo palikuonims buvo „suteikta teisė atidaryti Operos ir komedijos teatrą“ Vilniuje. Numatyta viena sąlyga: viskas, ko reikia vaidinimams ir pramogoms, negalėjo būti įsigyta iš užsienio, turėjo būti perkama tik iš vietinių Vilniaus pirklių. 1783 metų kovo 27 d. F. Ryxas gavo iš Stanislovo Augusto monopolistines teises patvirtinantį raštą, kuriame buvo pabrėžta, kad „už šiuos renginius arba už bilietus, gėrimus ir valgius, ar už ką kita pajamos [jam] priklauso 50 metų“. Nustatytos bausmės nesilaikantiems tvarkos: „Kad niekas netrukdytų organizuoti šių spektaklių ir pramogų už pinigus, už kiekvieną pasirodymą be leidimo, kaip už nusikaltimą, bus baudžiama 1 000 lietuviškų kapų dydžio bauda, o jų rengėjai atsakys už tai Vilniaus miesto teisme miesto tarybai arba mūsų Vilniaus miesto vaivados teismui.“
„Spektakliai“ rengti teismuose, o ne scenoje...
Deja, F. Ryxui suteikta monopolio teisė buvo nenaudinga miestui, nes monopolistas neketino Vilniuje atidaryti teatro, nesirūpino pramogomis, o į 1780 m. sutartį su miesto valdžia ir 1783 m. valdovo raštą žiūrėjo kaip į privilegiją, leidžiančią už suteiktą leidimą iš kiekvieno, kuris tik mieste ketina rengti vaidinimus ar pramogas, susirinkti pinigus. F. Ryxas savo teises karštai gynė, kai pastebėjo, jog Vilniaus magistratas renka mokesčius iš keliaujančių aktorių už mieste rengiamus vaidinimus. Monopolio savininkas ieškojo paramos pas
         
  F. Ryxas savo teises karštai gynė, kai pastebėjo, jog Vilniaus magistratas renka mokesčius iš keliaujančių aktorių už mieste rengiamus vaidinimus.  
         
Vilniaus vaivadą K. S. Radvilą, o vėliau kreipėsi užtarimo ir į LDK pakanclerį Joachimą Chreptavičių. K. S. Radvila pažymėjo, kad F. Ryxas turi aiškintis su magistratu, veikiausiai tokios pozicijos laikėsi ir J. Chreptavičius, nes monopolistas ėmė skųstis raštu Vilniaus mieto tarybai. Jis rėmėsi valdovo raštu ir tvarkos Varšuvoje, kurioje teatras veikė, pavyzdžiu bei aiškino: „Magistratas leidžia [vaidinti] spektaklius atvykusiems aktoriams, nes aš, neva, neturiu savo teatro [Vilniuje]. Bet ar magistratui ne vis vien – turiu aš savo teatrą ar ne, juk aš punktualiai moku kasmetinius mokesčius.“
Aukščiausi LDK pareigūnai F. Ryxo monopolinę teisę ėmė neigti. F. Ryxas skundėsi, kad K. S. Radvilos aktorių trupė rengia vaidinimus Vilniuje be jo žinios ir moka mokesčius už vaidinimus ne monopolistui, bet magistratui. F. Ryxas magistratą patraukė į LDK asesorių teismą ir skundėsi karaliui. Tik 1790 m. lapkričio 23 d. LDK asesorių teismas paskelbė sprendimą: F. Ryxui buvo griežtai nurodyta per metus teatrą atidaryti ir atvežti į Vilnių aktorių trupę. Civilinei karinei komisijai keliant į viešumą miestų pertvarkymo (pajamų papildymo bei miestų poreikių) argumentus, pramogų rengimo reikalai 1792 m. pradžioje pamažu sugrįžo magistrato žinion. Magistratas padarė išvadas ir pramogų verslo nepatikėjo vienam asmeniui.
Užsispyręs antagonistas Vilniaus teatro dramoje
Vilniaus profesionalaus teatro įkūrimo idėja sutapo su didžiausių kaimyninių užsienio valstybių miestų teatrų įkūrimu (Varšuvoje 1776 m., Rygoje 1782 m.), tačiau jos įgyvendinimą stabdė privilegijuotos monopolistinės teisės suteikimas asmeniui, kuris neketino įkurti Vilniuje miesto teatro. F. Ryxas gimė 1732 m. Flandrijoje, karjerą pradėjo kaip LDK pakanclerio Mykolo Antano Sapiegos kirpėjas, vėliau tapo valdovo Stanislovo Augusto kamerdineriu, 1768 m. buvo nobilituotas (tapo bajoru) ir įgijo karaliaus dvariškio šambeliono titulą.
         
  Kol F. Ryxas kalėjo, karaliaus sūnėnas Stanisławas Poniatowskis (1754–1833) pakvietė Wojciecho Bogusławskio vadovaujamą teatrą atvykti į Vilnių.  
         
1784–1785 m. jis įsivėlė į politines intrigas, buvo apkaltintas bandymu nunuodyti vienos lenkų didikų grupuotės kandidatą į Lenkijos sostą ir pusę metų kalėjo bokšto kalėjime Varšuvoje. F. Ryxas liko ištikimu Stanislovo Augusto dvariškiu, tačiau dėl politinio skandalo valdovas negalėjo jam padėti. Kol F. Ryxas kalėjo, karaliaus sūnėnas Stanisławas Poniatowskis (1754–1833) pakvietė Wojciecho Bogusławskio vadovaujamą teatrą atvykti į Vilnių. Nuo 1785 m. vasario šis teatras vaidino spektaklius Vilniaus akademijos salėje ir Oskierkų rūmuose, mokėjo mokesčius Vilniaus magistratui. Trupę papildė vietiniai aktoriai. W. Bogusławskio teatrą rėmė ir Vilniaus didikai, tačiau 1786 m. gegužę F. Ryxas pakenkė W. Bogusławskio trupei, išsiveždamas 18 jos aktorių. 1790 metų gegužę F. Ryxas sudarė sutartį su pačiu W. Bogusławskiu, kuris pradėjo savo veiklą Lenkijoje ir į Lietuvą negrįžo.
     
  Vilniuje 1785–1790 m. pastoviai vaidinęs W. Bogusławskio vadovaujamas teatras buvo pirmasis Vilniaus miesto teatras, kuris formavo publikos skonį, švietė ją ir skatino domėtis teatru. 1786 metų gegužės 8 d. minint valdovo Stanislovo Augusto vardines, surengtas vaidinimas pagal  Bomaršė (Pierre Augustin Caron de Beaumarchais) komediją „Figaro vedybos“. Spektaklis parodytas praėjus vos porai metų nuo premjeros Paryžiuje ir tik 7 dienomis atsilikus nuo Mocarto (Wolfgang Amadeus Mozart) operos premjeros Vienoje.  
     
Liudas Glemža
V. Bakutytė, Vilniaus teatras: egzistencinių pokyčių keliu 1785–1915, Vilnius. 2011, p. 20–59.