Valstybė ir politika / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Vilniaus nutarimas: tarp klastotės ir autentiškumo

Pasikėsinimas į bajorijos laisves
1700 m. lapkričio 24 d., praėjus savaitei po Valkininkų mūšio, kuriame sutriuškinta keletą dešimtmečių Lietuvą valdžiusi brolių Sapiegų grupuotė, jų priešai (vadinami „respublikonai“) paskelbė Sapiegas tėvynės priešais ir pašalino juos iš visų pareigų Lietuvoje. Po kelių mėnesių Lietuvoje nuorašų pavidalu (originalo niekas nematė) pradėtas platinti keistas dokumentas, kuriame Sapiegas nugalėję „respublikonai“ paskelbė tuometinį Abiejų Tautų Respublikos valdovą Augustą II absoliučiu Lietuvos, kaip atskiros valstybės nuo Lenkijos, valdovu.
 
Įdomybė
 
1700 metų „Vilniaus nutarimas“, kuriame Sapiegas nugalėję „respublikonai“ paskelbė tuometinį Abiejų Tautų Respublikos valdovą Augustą II absoliučiu Lietuvos, kaip atskiros valstybės nuo Lenkijos, valdovu, amžininkų ir istorikų dažnai laikyrtas klastote. Tokią poziciją oficialiai priėmė ir 1701 m. Varšuvos seimas, kuriame buvo nuspręsta nutarimo tekstą duoti budeliui, kad šis viešai sudegintų jį turgaus aikštėje.
 
Dokumentas skelbė: „Mes, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės senatoriai, dignitoriai, urėdininkai ir bajorija, susirinkusi į posėdžius iš vaivadijų ir pavietų, pareiškiame [...], kad mūsų šlovingiems protėviams labiausiai sekėsi tada, kuomet ištikimai vienam monarchui tarnaudami, plėtė valstybės sienas, o ir kaimyninės valstybės jų bijojo. [...] Tačiau kuomet menkavertės Lenkijos laisvės atėjo į garbingą lietuvių tautą, Lietuvos kunigaikštystė iš karto pradėjo smukti, o jos teritorija mažėti. [...] Todėl matydami garbingojo Augusto II šaunumą, vyriškumą, turtingumą ir kitas jo dorybes, [...] jo dinastijai ir šeimai, jam pačiam, kaip išrinktajam valdovui, o nuo šios akimirkos jau paveldimam Lietuvos kunigaikščiui bei jo abiejų lyčių įpėdiniams savo ir mūsų vaikų vardu prisiekiame amžiną ištikimybę. Visų savo teisių, Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių suteiktų lenkiškų laisvių atsižadame ir jas atmetame. Absoliučią ir aukščiausią valdžią mums, taip, kaip Lietuvos kunigaikščiai – Gediminaičiai, Algirdaičiai ir Jogailaičiai valdė – patikime šviesiausiajam Lietuvos kunigaikščiui Augustui II amžiniems laikams. Išsižadame visų savo teisių rinkti Lenkijos karalius ir Lietuvos kunigaikščius, naikiname visas konstitucijas, ginančias mūsų laisves ir teises, vietoj jų pasižadame paklusti tiems įstatymams, kuriuos mums duos mūsų valdovas. Vilnius, 1700 vasario 24 d.“
Vilniaus nutarimo mįslė ir galimi jos įminimai
Tai vienas prieštaringiausių dokumentų Lietuvos istorijoje, dėl kurio autentiškumo verda karštos diskusijos. Tą pačią dieną, kai buvo datuotas „Vilniaus nutarimas“, Valkininkuose susurinkusi Lietuvos bajorija priėmė kitus sprendimus, kuriuos pasirašė tie patys Sapiegų priešai.
         
  Po 1701 metų „Vilniaus nutarimas“ dingo tarsi į vandenį.  
         
Egzistuoja trys pagrindinės versijos dėl šio nutarimo autentiškumo: pirma, dokumentas yra autentiškas, o jo iniciatoriai buvo Lietuvos „respublikonų” grupuotės vadai; antra, nutarimas – autentiškas, o jo iniciatorius – Augustas II; trečia, nutarimas – Sapiegų parengta klastotė, siekiant diskredituoti Augustą II ir „respublikonų“ vadus. Kokie argumentai verčia manyti, kad šis dokumentas – klastotė? Visų pirma, pasirašyti dviejų dokumentų dviejose vietose, esančiose 50 km atstumu viena nuo kitos (Valkininkų ir Vilniaus), anais laikais buvo neįmanoma. Tokią poziciją oficialiai priėmė ir 1701 m. Varšuvos seimas, kuriame buvo nuspręsta nutarimo tekstą duoti budeliui, kad šis viešai sudegintų jį turgaus aikštėje. Nesuprantama tai, kodėl „respublikonų“ partijos vadai, įveikę keletą dešimtmečių Lietuvoje viešpatavusią didikų Sapiegų grupuotę, staiga norėtų papulti po „absoliutaus“ monarcho ranka.
         
  Tai vienas prieštaringiausių dokumentų Lietuvos istorijoje, dėl kurio autentiškumo verda karštos diskusijos.  
         
Atrodo keista, kad nutarimą pasirašę pareigūnai, kurie po kelerių metų užėmė svarbiausius postus valstybėje, daugiau niekada neprisiminė šio dokumento. Po 1701 metų „Vilniaus nutarimas“ dingo tarsi į vandenį. Galima sutikti, kad nutarimas yra „antilenkiškas“, o jame atvirai niekinamos bajorijos laisvės. Todėl sunku įsivaizduoti, kad kas nors iš senosios Lietuvos valstybės bajorijos galėjo parašyti tokius žodžius rimtai. Net Sapiegos, kurie galėjo siekti diskredituoti savo priešus prieš visą Lenkijos ir Lietuvos bajoriją, vargiai galėjo ryžtis tokiam dokumentui. Todėl tikėtina, kad nutarimo autorius galėjo būti ne absoliutizmo šalininkas, o priešingai – bajoriškų laisvių entuziastas, kuris stengėsi atkreipti bajoriškosios visuomenės dėmesį į pavojus, iškilusius bajoriškosioms laisvėms.
Ar absoliutizmo baimė buvo pagrįsta?
Pamiršus šiuos argumentus, teigiant, kad nutarimas iš tikrųjų egzistavo, galima daryti prielaidą, kad jis galėjo būti radikalios ir valstybei reikalingos reformos pradžia.
         
  Didelis bajorijos nepasitenkinimas, kuris kilo pamačius nutarimo nuorašus, rodo, kad jie nuoširdžiai tikėjo, kad toks nutarimas galėjo būti priimtas.  
         
Toks staigus bajorijos teisių atsisakymas nebuvo išimtis. Švedijoje XVII a. pab. parlamentas panašiai paskelbė, kad monarchas turi neribotus įgaliojimus visiems savo pavaldiniams. Nėra paslaptis, kad Augustas II valdymo pradžioje energingai stiprino savo valdžią. 1699 metais, ruošdamasis karui prieš Švediją ir norėdamas užimti Livoniją, jis priėmė dalies šios teritorijos bajorų pasirašytą kapituliacijos aktą, ateityje garantuojantį Augustui II paveldimą valdžią šioje žemėje. Tad tikėtina, kad panašių priemonių valdovas galėjo imtis ir Lietuvoje. Didelis bajorijos nepasitenkinimas, kuris kilo pamačius nutarimo nuorašus, rodo, kad jie nuoširdžiai tikėjo, kad toks nutarimas galėjo būti priimtas. Dokumente atsispindi dar viena tipiška Lenkijos ir Lietuvos bajorijos savybė: samprata, kad kiekviena valdžios sistema, kai monarchas turi daugiau teisių negu ATR, – absoliutizmas. Todėl nutarime ir paminėti senieji Lietuvos kunigaikščiai. Galima pajuokauti: jei bajorija būtų žinojusi, kokią iš tikrųjų valdžią turėjo Gediminaičiai (kuri nė iš tolo nepriminė „absoliutizmo“), ji galbūt ir nebūtų buvusi tokia priešinga „Vilniaus nutarimui“.
 
Mindaugas Šapoka