Karyba / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Vilniaus okupacija „Tvano“ metu

1655 m. rugpjūčio 8 d. užėmę Vilnių, maskvėnai jame išsilaikė nuo 1655 iki 1661 m. pabaigos (šešerius metus, tris mėnesius ir 24 dienas). Pats miestas atsiimtas 1660 m. liepos 11 d., bet iki 1661 m. gruodžio 3 d. maskvėnai išsilaikė pilyse.
     
  Užėmę Vilnių, kaip rašo amžininkai, maskvėnai jį apiplėšė. Nusiaubė Vilniaus bažnyčias ir rūmus, surinko baldus, varpus, stogų varį, nulupo architektūrines detales, mieste likusius amatininkus išvežė į Rusiją. Miestą taip pat suniokojo kilęs didžiulis gaisras. Amžininkai aprašo maskvėnų ir ypač kazokų žiaurumus bei žudynes Vilniuje. Gali būti, kad aprašymai yra kiek perdėti, nes Maskva siekė įsitvirtinti visoje LDK, todėl ji norėjo patraukti gyventojus į savo pusę. Caras įsakė švelniai elgtis su užimtų kraštų kaimų gyventojais ir grasino bausti tuos, kurie nevykdys šio įsako. Nemažai vilniečių pasitraukė prieš užimant miestą. Likę gyventojai greitai apsiprato su padėtimi ir okupantais. Nuo 1657 m. veiklą atnaujino kai kurios miesto savivaldos įstaigos, veikė magistratas ir vilniečių bylas nagrinėjęs teismas.  
     
Gerk, bet atsimink!
Praėjus kelioms dienoms į nukariautą LDK sostinę atvyko caras Aleksejus Michailovičius ir apsistojo Lukiškėse pastatytoje palapinėje, nes miestas ir Žemutinė pilis buvo suniokoti.
         
  Bylos čia buvo nagrinėjamos objektyviai, skiriant tokias pačias bausmes už panašius nusikaltimus tiek vietiniams, tiek maskvėnų kareiviams.  
         
Čia jis pasiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Rugsėjo 21 d. išvykdamas iš Vilniaus, caras miesto vaivada paskyrė kunigaikštį Michailą Šachovskojų, suteikęs jam administracinės, teisinės (taip pat ir apeliacinio teismo bei
 
Įdomybė
 
1657 m. Maskvos okupuotame Vilniuje prasidėjus marui, perduodant laiškus į Maskvą, tarp Vilniaus ir Smolensko dokumentai būdavo po kelis kartus perrašomi, diktuojant per laužų liepsną. Taip tikėtasi išvengti mirtino užkrato.
 
teisės bausti net mirties bausme) ir karinės valdžios įgaliojimus mieste bei aplinkiniuose pavietuose. Greta vaivados veikė jo administracija, okupacinės valdžios teismas, kuris daugiausia nagrinėjo kriminalines bylas bei bylas tarp atvykėlių, rusų kareivių ir miestiečių. Bylos čia buvo nagrinėjamos objektyviai, skiriant tokias pačias bausmes už panašius nusikaltimus tiek vietiniams, tiek maskvėnų kareiviams. Štai būdingas šio teismo veiklos įrašas: „1657 m. balandžio 3 d. šimtininko Tomaševo dešimtininkai Adomas Valukejevas ir Povilas Stankejevas atvedė į teismą [rusų] kareivį ir pasakojo, jog tas kareivis smuklėje mušęs dešimtininką Adomą Valukejevą ir grasinęs užmušti. Kareivis pasisakė esąs iš Jurijaus Anhlerio pulko, vardu Ivaška Osipovas, o ar mušė, ar nemušė dešimtininką Adomą Valukejevą, neprisimenąs, nes buvęs girtas; už tai išplaktas botagais; [moralas:] gerk, bet atsimink, [po to] iš teismo paleistas.“ Tvarką Vilniuje ir aplinkiniuose pavietuose vaivada palaikė su pastovia maždaug 2 000 karių įgula. Už savo valdžią jis turėjo atsiskaityti carui.
Nelaimės nevaikšto po vieną
Vaivada M. Šachovskojus turėjo sugrąžinti išbėgiojusius miestiečius ir juos kartu su apylinkių gyventojais prisaikdinti carui. Bajorams buvo žadamos naujos valdos, miestiečiams – bemuitė prekyba, valstiečiams – lengvatos. Tokių prisiekusių Vilniaus ir Trakų vaivadijose atsirado apie 10 000. Vaivada rinko įvairias žinias iš LDK, Lenkijos ir užsienio bei perdavinėjo Maskvai.
1657 m. pavasarį prasidėjus marui, vaivada M. Šachovskojus bandė neišleisti iš miesto bėgančių žmonių, bet buvo priverstas nusileisti.
         
  Miestą iš visų pusių supo užkardos, kad neplistų epidemija.  
         
Miestiečiai raštu pažadėdavo nekovoti prieš carą ir grįžti  į Vilnių, epidemijai pasibaigus. Tvarką mieste palaikė speciali maro laikotarpiui sudaryta miesto valdžia. Mokėtas atlyginimas vežėjui, kuris numirėlius vežė už miesto, vargetai, kuris juos laidojo, ir prižiūrėtojui. Miestą iš visų pusių supo užkardos, kad neplistų epidemija. Perduodant laiškus į Maskvą, tarp Vilniaus ir Smolensko dokumentai būdavo po kelis kartus perrašomi, diktuojant per laužų liepsną. 1658 metais po maro caras patenkino daug vilniečių prašymų, kuriuos miesto delegacija vežė į Maskvą.
Vilniečiams nemiela valdžia
Maskvėnų valdžia atgaivino mieste kariuomenei ir administracijai reikalingo parako bei popieriaus gamybą, grūdų malūnų, plytinių, kalkių degimo krosnių veiklą. Atgaivinti miestą M. Šachovskojui trukdė bendra nusiaubto krašto būklė: gyventojai bijojo grįžti, o rusų kariuomenė nesilaikė įstatymų. Padėtį sunkino Maskvos pinigų politika, karo veiksmai bei gyventojų požiūris į situaciją, kaip į laikiną. Maskvėnų karių varganą būklę rodo toks faktas: 1658 m. balandžio viduryje maskvėnų kariai nusiaubė miesto prekyvietę ir sumušė sargus dėl to, kad negavo maistpinigių. Kai vaivada kai kuriuos plėšikautojus suėmė, likusieji pagrasino maištu. Vaivada turėjo nusileisti ir duoti pinigų, kad kariai nemaištautų, neplėšikautų ir neišbėgiotų. Įgulos pulkininkams maitinimuisi buvo skiriamos Vilniaus apylinkėse esančios valdos su miesteliais ir kaimais, kitiems karininkams ir kareiviams kartais buvo išmokamos algos, iš atsargų dalijami grūdai. Iki pat miesto išlaisvinimo iš gyventojų buvo renkami vežimai kariuomenės gurguolėms, darbams į Maskvą buvo vežami vilniečiai amatininkai.
     
  Antrasis ir paskutinis okupacinės valdžios Vilniaus vaivada, kunigaikštis Danila Myšeckis šį postą užėmė 1659 m. rugpjūčio pradžioje. 1660 metais, kai iš nukariautų teritorijų buvo vyti okupantai, D. Myšeckis toliau tvirtino miesto pilis ir degino priemiesčius. Jis ėmėsi žiaurių represijų prieš gyventojus, padėjusius LDK kariuomenei. Bet bausmės laukiamų rezultatų nedavė, tik pagreitino okupantų žlugimą ir lėmė vaivados mirtį ant ešafoto Rotušės aikštėje 1661 m. gruodžio 10 d. už vilniečių žudynes.  
     
Elmantas Meilus
E. Meilus, Rusų okupacinė valdžia Vilniuje 1655–1661 m., Lietuva ir jos kaimynai: nuo normanų iki Napoleono: Prof. Broniaus Dundulio atminimui, Sud. I. Valikonytė, Vilnius, 2001, p. 278–295.