Ūkis / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Vilniaus pilių viršininkai XVI–XVII a. pr.

     
  Nuo XV a. vid. LDK miestuose, kur būta stiprių pilių, vienas svarbiausių valdovo skiriamų pareigūnų buvo pilies viršininkas. Šaltiniuose jis vadinamas pilininku (lot. praefectus castrorum, lenk. horodniczy, rusėn. городничый). Jo kompetencijai priklausė pilių statinių ir gynybinių įtvirtinimų būklės (statybos ir remontai) priežiūra, pilių gyventojų aprūpinimas, jis administravo išskirtą miesto dalį – pilininko jurizdiką, kurioje laisvai disponavo visa jos teritorijoje esančia žeme. Visa tai vykdė pasitelkęs papilininkius, pilininko jurizdikos vaitą, pilies raštininkus. Didelę įtaką turėjo tiesioginis Aukštutinės ir Žemutinės bei pilininko jurizdikos viršininkas – Vilniaus pilininkas. Nors ši pareigybė Vilniuje pradėjo funkcionuoti XV a. vid. (vienas pirmųjų žinomų Vilniaus pilininkų Ivaška Podbipieta paminėtas 1452 m.), tačiau didžiausią svarbą pilims, miestui ir valstybei Vilniaus pilininkai įgijo XVI amžiuje. Tai buvo šimtmetis, kai LDK sostinėje pastoviai ir ilgą laiką rezidavo LDK ir Lenkijos valdovai, vyko didelio masto Vilniaus žemutinės pilies statybų ir remonto darbai, o rezidencinių rūmų gyvenimo ritmas intensyvumu net lenkė krokuvietiškos rezidencijos kasdienybę. XVI–XVII a. pr. Vilniaus pilininkai buvo svarbūs to meto visuomenės asmenys.  
     

Keletas istorijos išsaugotų vardų
1496–1619 m. Vilniaus pilininkų pareigas (nuo XVI a. iki gyvos galvos) ėjo 11 asmenų, pradedant Zanka Ivanovičiumi ir baigiant Janu Vlošeku. Kurį laiką, išlaikant tradicijas, šiais pareigūnais buvo skiriami vietos kilmės žmonės. Tik nuo XVI a. vid. daugėjo užsieniečių.
         
  Pilių viršininkais dažniau skirti miestiečiai ar vadinami naujieji bajorai.  
         
Tarp pilininkų būta vokiečių, lenkų ir olandas. Pilininkais tapę Ulrichas ir jo sūnus Jonas Hozijai buvo vokiečiai. Ulrichas gimė miestiečių šeimoje Pforzheime, Badeno markgrafystėje. Hozijai bendravo vokiškai, nors mokėjo lenkiškai ir lotyniškai. Naująją Tėvynę Lietuvoje rado olandas Jobas Breitfusas. Kasdieniame gyvenime jis bendravo lenkiškai. Į šias pareigas skirti tiek stačiatikiai, tiek ir katalikai, o protestantai, jei tokių ir būta, tai mažuma.
Pilių viršininkais dažniau skirti miestiečiai ar vadinami naujieji bajorai. Miestietiška buvusi pilininko Jono Hozijaus kilmė. Jo tėvas Ulrichas vienu metu ėmė naudoti greičiausiai iš Šv. Romos imperatoriaus Maksimilijono nusipirktą herbą, kuriame pavaizduota „koja ant skydo ir du erelio sparnai virš šalmo“. 1561 metais Jonas Hozijus kartu su broliu pasitvirtino bajorystę nauja nobilitacija, o tėvo herbą papildė nauju elementu – 6 kulkomis.
     
  Kai kurie pilininkai neturėjo pastovių pavardžių, jos tik formavosi. Todėl XVI a. I p. pilininkai šaltiniuose įvardijami vienanariu įvardijimu arba vardu ir tėvavardžiu, kaip Kučiukas ar Kalėda Fiodorovičius. Prie vardo prisidėdavo tėvavardį, tačiau jo neperduodavo vaikams. Štai Ivano sūnus, Vilniaus pilininkas buvo Zanka Ivanovičius, tačiau šio sūnus Aleksandras vadinosi Zankavičiumi. Mackos Andruškevičiaus sūnus tapo Vilniaus pilininku Šimka Mackevičiumi, bet jo sūnūs vadinosi Šimkevičiais.  
     
Kaip tampama pilininku?
To meto Vilniaus pilininkai nebuvo kilę iš žymių giminių, tačiau jie buvo žinomi valdovo dvare ir sugebėję užsitikrinti valdovų pasitikėjimą. Įprastai šie žmonės karjerą pradėdavo nuo žemesnių pareigybių valdovų dvaruose.
         
  „Kad tu, eidamas pilininko pareigas, pasitarnautumei jo malonybei tvarkydamas Vilniaus pilį, kad tu [tų pareigų] prieš jo malonybę [karalių] neatsisakytumei ir jo malonybei pažadėtumei džiaugsmingai tuo pasitarnauti.“  
         
Būta tokių (Kalėda Fiodorovičius, Vaitiekus Pžetockis), kurių karjera prasidėjo LDK diduomenės dvaruose. Kalėda iš pradžių buvo Vilniaus kašteliono Jurgio Radvilos tarnautojas, jį 1547 m. laiške minėjo kašteliono našlė Barbora Radvilienė. 1544 metais jis vadovavo Vilniaus kaštelionaičio Mikalojaus Radvilos Rudojo rūmų statyboms Žemutinės pilies teritorijoje. Didikui užtarus, 1549 m. jis tapo Vilniaus pilininku. O V. Pžetockis pas Vilniaus vyskupą Povilą Alšėniškį dirbo lotynišku raštininku, sekretoriumi. Nuo 1558 m. perėjęs į Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo dvarą, V. Pžetockis tapo Vilniaus kalyklos raštininku, kalyklos reikalų tvarkytoju, galiausiai Vilniaus pilininku. Didelį vaidmenį skiriant Vilniaus pilininkus turėjo karalienė Bona. Tai liudija 1537 m. karalienės laiškas patikėtiniui Šimkai Mackevičiui. Užtarusi valdinį, valdovė jam rašė: „Kad tu, eidamas pilininko pareigas, pasitarnautumei jo malonybei tvarkydamas Vilniaus pilį, kad tu [tų pareigų] prieš jo malonybę [karalių] neatsisakytumei ir jo malonybei pažadėtumei džiaugsmingai tuo pasitarnauti.“
Profesionaliausiai pilininko pareigoms buvo pasiruošęs architektas J. Breitfusas, statybų ir administravimo patirties turėjo Kalėda. Kiti pasižymėję ūkininkai – administratoriai ar verslininkai.
     
  Pareigos, ūkinė veikla ir gautos laikyti valdovų valdos leido Vilniaus pilininkams sukaupti solidžius turtus. Visi priklausė viduriniajai ar net pasiturinčiai (U. Hozijus ir Š. Mackevičius) bajorijos ir miestietijos daliai, daugelis turėjo namus ar dvarus Vilniaus miesto centre, visi – nemažus dvarus Vilniaus, Ašmenos, Lydos ir kt. Pavietuose.  
     
Pilies statybų vykdytojai
Pilininkai turėjo administracinį aparatą, kanceliarijoje sprendė darbinius ir administracinius klausimus, dalyvavo valdovo ar Vilniaus vaivados teismuose. Jie administravo išskirtą Vilniaus miesto dalį – pilininko jurisdiką, kuri XVI a. dar buvo plečiama.
 
Įdomybė
 
Šaltiniuose sutinkamuose XVIa. Vilniaus pilininkų paminėjimuose matyti pavardžių formavimosi pradžia: prie vardo būdavo pridedamas tėvavardis, tačiau jis neperduodamas vaikams. Štai Ivano sūnus, Vilniaus pilininkas buvo Zanka Ivanovičius, tačiau šio sūnus Aleksandras vadinosi Zankavičiumi. Mackos Andruškevičiaus sūnus tapo Vilniaus pilininku Šimka Mackevičiumi, bet jo sūnūs vadinosi Šimkevičiais.
 
Čia prižiūrėjo valdovo nekilnojamąjį turtą, savo lėšomis statė statinius, skirstė valdas įvairiems asmenims. Iš pavaldžios teritorijos pilininkai rinko mokesčius (karčempinigius, dėklą, malūno mokesčius ar rinkliavą už žemės matavimus). Svarbiausia pilininkų funkcija buvo Vilniaus žemutinės pilies rūmų priežiūra. Statybų ar rekonstrukcijų darbus vykdė visi XVI a. Vilniaus pilininkai. Didžiausi iššūkiai teko U. Hozijui, Šimkai Mackevičiui, Kalėdai, J. Breitfusui. Panašiai kaip Boneris Krokuvoje, taip Š. Mackevičius Vilniuje prižiūrėjo rūmų statybos darbus. Dar prieš paskyrimą pilininku jis ruošė „plytas, kalkes ir kitas reikalingas medžiagas“ statyboms, 10 metų buvo išsinuomavęs Šv. Dvasios vienuolynui priklausančią plytinę už Vilnelės. Už nuomą kasmet vienuoliams duodavo po 3 000 plytų ir po du plaustus medienos. 1539 metų pavasarį ir vasarą pilininkas vadovavo praėjimo iš rytinio rezidencinių rūmų korpuso į karališkąjį sodą statyboms, kurias vykdė italas Bernardinas de Gianottis.
     
  Nors pilininkai būdavo skiriami iki pat Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo pabaigos, paskutinis žinomas Vilniaus pilininkas buvo Petras Geraltas, ėjęs šias pareigas iki 1792 metų. Nuo XVII a. vid., sumenkus pilių reikšmei ir griūvant statiniams, pareigybė tapo nominali.  
     
 
Raimonda Ragauskienė
 
Literatūra: R. Ragauskienė, XVI amžiaus Vilniaus pilininkai: kolektyvinis portretas, Lietuvos pilys, 2009, Nr. 5, p. 130–145.