Europinis, pasaulinis kontekstas / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios sienų tapyba

     
  Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios sienų tapyba – vienintelis išlikęs toks įspūdingas kūrinys iš buvusios basųjų karmelitų Lietuvos provincijos meninio paveldo. Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios sienų tapybos sukūrimo istorija susijusi su 1760 m. gegužės pabaigoje Aušros Vartų gatvėje įsiplieskusiu gaisru, po kurio iki 1763 m. bažnyčia vienuolių pastangomis buvo remontuojama ir provincijolo Vladislovo Jevasevičiaus rūpesčiu puošiama freskomis. Nežinia, ar iki gaisro bažnyčios sienos buvo tapytos freskomis. Vienuolyno 1661–1787 m. įrašų knygoje minimas bažnyčioje palaidotas tapytojas Samuelis Dorosevičius, puošęs tapyba bažnyčios didįjį altorių ir atlikęs kitus vidaus dekoro darbus. Pagrindinės navos sienų tapyba baigta 1763 m. rugsėjį, o kitais metais veikiausiai dekoruoti šoninių koplyčių skliautai bei sienos. 1767 metų sausio 3 d. konvento dokumentuose minimas bažnyčios freskas po gaisro tapęs autorius Motiejus Sluščanskis (Mathiae Sluszcanski Pictori Vilnensis).  
     
Šv. Teresės istorija bažnyčios skliautuose
Aštuoniolika Šv. Teresės gyvenimo scenų bažnyčios navos skliaute, aštuonios jos sienose, keliolika šventųjų atvaizdų šoninių navų archivoltuose, šeši iliuziniai altoriai ir devynios embleminės kompozicijos reprezentavo Vilniaus visuomenei Basųjų karmelitų ordino dvasingumą, jo fundatorės ir dvasinės įkvėpėjos šv. Teresės gyvenimą. Toks kūrinys galėjo atsirasti tik karmelitams aktyviai dalyvaujant, telkiant daugiausia grafinių lakštų ar knygų iliustracijų pavidalo ikonografinius ir emblemikos šaltinius, iš atskirų „vaizdų-citatų“ formuojant naują kompozicinę visumą.
         
  Toks kūrinys galėjo atsirasti tik karmelitams aktyviai dalyvaujant, telkiant daugiausia grafinių lakštų ar knygų iliustracijų pavidalo ikonografinius ir emblemikos šaltinius, iš atskirų „vaizdų-citatų“ formuojant naują kompozicinę visumą.  
         

Vienas tokių po Vakarų Europos karmelitų vienuolynus keliavusių šaltinių – XVIII a. datuojamas Arnoldo van Westerhouto raižinių ciklas Vita Effigiata della Serafica Vergine S. Teresa di Gesu, sudarytas iš daugiau kaip 60 raižinių su trumpais lotyniškais komentarais. Graviūros buvo sukurtos pagal Avilo mistikės kanonizacinę medžiągą po 1680 m., kai A. van Westerhoutas, atvykęs iš Antverpeno, pradėjo dirbti Romoje. Šia vaizdais pasakojama šventosios biografija daugiausia ir rėmėsi Vilniaus basųjų karmelitų bažnyčią dekoravęs tapytojas.
     
  Žvelgdami į Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios freskas, netiesiogiai aptinkame keliariopą autorystę: nuosekliai aprašiusios savo gyvenimą šventosios; jos pirmųjų biografų; pagal jų pasakojimus paveikslus kūrusių dailininkų (A. van Westerhouto); bažnyčios dekorui vadovavusių ir jo ikonografinę programą kūrusių Vilniaus basųjų karmelitų tėvų.   
     
Unikali vizualinio pasakojimo kalba
Grafiškai pavaizduotą šventosios gyvenimą reikia nuosekliai studijuoti, chronologine tvarka išdėstytus atvaizdus apžiūrėti atskirai, perskaityti paaiškinimus, versti vieną graviūros „apgyvendintą“ puslapį po kito. Tuo tarpu bažnyčios skliautuose ir sienose išvystame tarsi akiratyje netelpantį vaizdų korį: gausybę rokailio mezginių supamų
         
  Nuosekliai „horizontalų“ chronologinį pasakojimą čia keičia įspūdžio režisūra, kai vaizdiniai ir jų prasminis svoris auga kartu su erdve, paklusdami šventovės architektūrinės struktūros judesiui ir simbolizmui.  
         
paveikslų. Nuosekliai „horizontalų“ chronologinį pasakojimą čia keičia įspūdžio režisūra, kai vaizdiniai ir jų prasminis svoris auga kartu su erdve, paklusdami šventovės architektūrinės struktūros judesiui ir simbolizmui. Knygoje plėtotą vaizdo ir teksto ryšį čia keičia vaizdo ir architektūrinės erdvės tarpusavio priklausomybė, reiškiasi bažnytinio teatro principais paremtas emociškai intensyvios būsenos siekis, racionalus aplinkos pritaikymas irracionaliam poveikiui.
Skliauto kompozicijų dydis nurodo prasminę juose vaizduojamų scenų hierarchiją. Trys skliaute išskirtos prasminės zonos siejasi su šoninių pereinamų koplyčių skliautuose nutapytų emblemų simbolika - trimis mistinio kelio pakopomis.
Šv. Teresės dvasinė kelionė
Pirmoji artimiausia bažnyčios įėjimui zona vainikuojama „Vinies teikimo vizija“, kuri simbolizuoja mistines vienuolės sužieduotuves su Kristumi. Kitos šį didį paveikslą supančios scenos siejasi su vienuolinio pašaukimo ir įsipareigojimo prieš Dievą temomis, nurodo Kristaus sekimo, askezės ir kontempliacijos praktikas. Šioje dalyje yra ir Kristaus vedimo į Golgotą scena, ir Kristaus kančią simbolizuojanti emblema. Vienoje šio tarpsnio emblemoje pavaizduotas jūra plaukiantis laivas, kitoje - dykumos augalus laistantis ąsotis. Įsipareigojimu sekti Kristumi, vienuoliniais neturto, skaistybės ir paklusnumo įžadais prasideda kelionė per dykumą, per „tamsiąją sielos naktį“. Tai apsivalymo ir atsiribojimo nuo visų žemiškų troškimų – kopimo į „Karmelio kalną“ etapas. Šią temą pirmame bažnyčios tarpsnyje lydi Karmelio ordino, jos steigėjų ir globėjų bei šv. Teresės, kaip vienuolijos reformatorės ir fundatorės, motyvai.
Šventosios gyvenimo kulminacija
Antroje prasminėje zonoje atsiveria atgailos, nuodėmių atleidimo ir Dievo meilės temos. Greta jų ryškus šv. Teresės, kaip dvasinės rašytojos, motyvas. Šoninių koplyčių degančios žvakės ir vištos, glaudžiančios savo viščiukus, emblemos nurodo Dievo žodžio klausymo ir dieviškos globos bei tikėjimo šviesos suvienytą Karmelio apaštališką ir kontempliatyvią dvasią. Pastarasis apšvietos etapą mistikės kelyje simbolizuojantis
 
Įdomybė
 
Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios sienų tapyba – vienintelis išlikęs toks įspūdingas kūrinys iš buvusios basųjų karmelitų Lietuvos provincijos meninio paveldo. Aštuoniolika šv. Teresės gyvenimo scenų bažnyčios navos skliaute, aštuonios jos sienose, keliolika šventųjų atvaizdų šoninių navų archivoltuose, šeši iliuziniai altoriai ir devynios embleminės kompozicijos sukurtos remiantis šventosios biografija bei aktyviai dalyvaujant Vilniaus basiesiems karmelitams.
 
tarpsnis susilieja su trečiąja navos zona, kurios pagrindiniame paveiksle nutapyta vizija, kaip Kristus rodo Teresei nuotabius dalykus ir leidžia regėti bei paliesti savo šono žaizdą. Toliau seka šventosios medinio kryželio apmainymas į brangakmeniais puoštą kryželį ir šv. Teresės karūnavimas. Tai dieviškų malonių etapas, vainikuojamas meilės. Kančios vienybę išreiškia šv. Teresės širdies pervėrimo vizijos. Sielos kelionė žemėje baigiasi, atsiveria dangus - virš didžiojo altoriaus, simbolizuojančio Kristų, atsiveria kupolo skliautas. Šv. Teresės mirties ir apoteozės sceną keičia trečiasis - mistikės sielos susijungimo su Dievu  etapas. Vienoje šio tarpsnio šoninėje koplyčioje pavaizduotos vainikuotos širdys, o šoninėje sienoje - fundatoriaus sielos kelionė iš skaistyklos į dangų. Taip  šv. Teresės mistinio susijungimo triumfas papildomas vienuolijos geradarių, brolijos narių ir visų tikinčiųjų nuodėmių atpirkimo ir vilties regėti Viešpatį realijomis.
 
Tojana Račiūnaitė