Karyba / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Vilniaus tautinė gvardija

1794 m. naktį iš balandžio 22 į 23 d. sukilus Lietuvos kariuomenės įgulai Vilniuje ir miestiečiams, Lietuvos sostinė buvo išlaisvinta. Tačiau sukilimas tęsėsi, o pavojus miestui tebegrėsė. Todėl miestui apsaugoti ir tvarkai jame palaikyti būrėsi ginkluotų miestiečių būriai. Iš pradžių jie neturėjo nei aiškios vadovybės, nei struktūros, tačiau „ginkluotos liaudies komendantu“ paskyrus architektą Lauryną Gucevičių, jie įgavo organizuotas formas ir imti vadinti Vilniaus tautine gvardija.
Miesto sargyba
Dauguma miestiečių pasirūpino ginklais, o jų neturintiems miesto amatininkai pagamino paprastas, bet efektyvias ietis – pikas. Miesto amatininkai daugeliui gvardiečių pasiuvo ir uniformas. Jos buvo siuvamos iš nebrangios medžiagos ir kuklios. Gvardietis dėvėjo drobinį pilkos spalvos švarką ir kelnes, apsiūtas žalia juostele, apvalią kepurę, papuoštą žydros ir žalios spalvos kokarda, su savimi nešiojo
         
  Miesto amatininkai daugeliui gvardiečių pasiuvo ir uniformas.  
         
pilką krepšį amunicijai ir maistui. Gegužės pradžioje Lietuvos sukilėlių oficiozas „Vilniaus tautinis laikraštis“ („Gazeta Narodowa Wileńska“) taip aprašė Vilniaus tautinės gvardijos rikiuotę ir paradą, kurį stebėjo apie 6 000 miesto gyventojų: „Po sėkmingo Vilniaus miesto išsivadavimo, prieš kelias dienas magistratui paskelbus siekį užsitikrinti saugumą ir visuotinę gynybą iš uolios dvasios bendrapiliečių, miesto piliečiai ir jų namiškiai sudarė Miesto gvardiją, kurioje yra apie 3 000 asmenų, ginkluotų pikomis, karabinais, pistoletais, kirviais, bardišiais (ilgakočiais kovos kirviais lenktais plačiais ašmenimis). Beveik visi dėvi nustatytas uniformas. Gegužės 11 d. (sekmadienį) kariuomenės stovyklos aikštėje vyko jų rikiuotė. Vaizdas buvo jaudinantis. Buvo galima pamatyti tėvus ir jaunimą, apimtus garbingo užsidegimo visuotinei gynybai, norinčius atkeršyti priešui, kuris pasitraukdamas ne tik naikino, grobė, tačiau ir beginklėse apylinkėse degino, žudė bei vykdė kitus nusikaltimus, būdingus laukiniams barbarams.“
     
  Siekdamas geriau organizuoti miesto gvardiją ir reglamentuoti tarnybą, gvardijos vadas L. Gucevičius gegužės pabaigoje parengė projektą. Jame buvo nustatyta, kad miesto gvardiją sudarys ne tik savanoriai. Gvardijoje privalėjo tarnauti kas penktas miestietis ir turintis mieste nekilnojamo turto asmuo. Tikėtasi, kad miesto gvardijoje nuolat tarnaus 2 000 miestiečių.    
     
Tvarka kaip kariuomenėje
Gvardiečiu galėjo būti asmuo nuo 18 iki 45 metų amžiaus. Namų savininkas, iš kurio į miesto gvardiją paimamas žmogus, privalėjo jam duoti dvejus marškinius, dvejas kelnes, du drobinius švarkus, krepšį, kepurę, diržą, batus, šarovarus (ilgas plačias kelnes, rauktas ties kulkšnimi) žiemai, milinį švarką. Namų šeimininkas turėjo jam tiekti maistą arba mokėti tiek pat, kiek mokama kareivio išlaikymui. Buvo nustatyta gvardijos struktūra:
         
  Tarnyba gvardijoje buvo prilyginta tarnybai reguliarioje kariuomenėje, todėl buvo privaloma laikytis kariškos tvarkos, subordinacijos, o prasikaltusieji buvo baudžiami pagal karinius statutus.  
         
dešimt į gvardiją paimtų žmonių išsirinkdavo dešimtininką, šimtas – šimtininką, tūkstančiui turėjo vadovauti majoras, skirtas miesto įgulos vado, arba renkamas pakomendantis, dviem tūkstančiams renkamas generalinis gvardijos komendantas. Gvardija buvo tiesiogiai pavaldi miesto įgulos vadui.
Tarnyba gvardijoje buvo prilyginta tarnybai reguliarioje kariuomenėje, todėl buvo privaloma laikytis kariškos tvarkos, subordinacijos, o prasikaltusieji buvo baudžiami pagal karinius statutus. Kaip ir reguliarioje kariuomenėje gvardiečiams buvo mokami atlyginimai. Juos mokėjo ne valstybės iždas, o miestas. Eiliniams buvo mokami 8 grašiai už dieną, dešimtininkams – 1 auksinas ir 10 grašių, šimtininkams – 2 auksinai ir 20 grašių, majorams ir pakomendančiams – 4 auksinai, generaliniam komendantui – 5 auksinai ir 10 grašių.
Ir policija, ir kariuomenė
Gvardija palaikė tvarką mieste, patruliavo priemiesčiuose. Buvo organizuojamos pratybos. Kai kurie gvardiečiai gyveno kareivinėse, kurios buvo įkurdintos Vilniaus vienuolynuose, o didžioji dalis nakvojo
 
Įdomybė
 
1794 m. išlaisvinus Vilnių, pavojus miestui tebegrėsė, todėl miestui apsaugoti ir tvarkai jame palaikyti būrėsi ginkluotų miestiečių būriai. Iš pradžių jie neturėjo nei aiškios vadovybės, nei struktūros. Kai „ginkluotos liaudies komendantu“ buvo paskirtas architektas Laurynas Gucevičius, būriai įgavo organizuotas formas ir imti vadinti Vilniaus tautine gvardija.
 
namuose.
Apie Vilniaus miesto gvardijos dalyvavimą karinėse operacijose dėl neišlikusių šaltinių žinome nedaug. Vienas pirmųjų mūšių, kuriuose dalyvavo Vilniaus gvardija, įvyko gegužės 7 d. prie Palionių. Mūšyje, kuris sukilėliams klostėsi ne itin sėkmingai, dalyvavo apie 1 000 Vilniaus miestiečių. Be to, gvardiečiai kovėsi prie Salų miestelio birželio 26 d., ten buvo sužeistas gvardijos vadas L. Gucevičius. Jie gynė Vilnių liepos 19–20 d. ir rugpjūčio 11 dieną. Ypač miesto gvardija ir visi miestiečiai pasižymėjo liepos 19–20 dienomis. Nesulaukę kariuomenės pagalbos, sunkiose gatvių kautynėse jie apgynė Vilnių nuo Rusijos armijos. Už valią ir herojiškumą vilniečiams padėkojo Tadas Kosciuška, o pergalė paminėta patrankų salvėmis Varšuvoje ir kituose miestuose.
Po Vilniaus praradimo (rugpjūčio 11 d.) apie gvardiją žinių nėra. Tikėtina, kad bijodami rusų susidorojimo, buvę gvardiečiai traukėsi į Lenkiją ir žuvo gindami Varšuvą jos priemiestyje Pragoje.
 
Eduardas Brusokas