Asmenybės / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis – Lietuvos parapinių mokyklų tėvas

Vilniaus kašteliono Mykolo Juozapo Masalskio ir Pranciškos Oginskytės sūnus  Ignotas Jokūbas Masalskis gimė 1729 m. liepos 22 d. Alekšicuose prie Gardino. Pirmuosius mokslus ėjo Vilniaus jėzuitų kolegijoje, o dvasininko karjerą pradėjo 1744 m.,  kuomet kanauninkas Jonas Lopacinskis pasiūlė I. J. Masalskį priimti į Vilniaus kapitulą. 1745 metais jis įstojo į Varšuvos misionierių seminariją. 1748 metais tapo Lietuvos raštininku. Romoje 1752 m. jis baigė teologijos, filosofijos ir teisės studijas. Grįžęs į Lietuvą, I. J. Masalskis kartu su tėvu palaikė Čartoriskių politiką. 1754 metais jis užėmė Lietuvos referendoriaus pareigas (XVI—XVIII a. Lenkijos ir Lietuvos valdovo skiriamas valdininkas, sprendžiantis teismo bylas dėl valst. dvarų valstiečių ginčų su šių dvarų valdytojais, bylas dėl dešimtinės iš šių dvarų valstiečių išieškojimo).
Titulai iš Maskvos ir prorusiška politika
1762 metais mirus Vilniaus vyskupui Mykolui Zenkavičiui, valdovas Augustas III I. J. Masalskį nominavo Vilniaus vyskupu. Iškilmingas I. J. Masalskio vyskupo įvažiavimas į miestą įvyko 1762 m. balandžio 16 dieną. Jis Vilniaus vyskupiją padalino į tris dalis ir jų centruose (Trakuose, Gardine ir Slucke) įsteigė konsistorijas (lot. consistorium — pasitarimo, susirinkimo vieta).
 
Įdomybė
 
Vilniaus vyskupą Ignotą JokūbąMasalskį gyvenimo pabaigoje slėgė didžiulės skolos –lošimo aistros padarinys. Į Vilniaus universitetą atvykęs vokiečių gamtininkas ir antropologas Johanas Georgas Forsteris (1754–1794) rašė savo dukrai, jog „pas Vilniaus kunigaikštį vyskupą prieš Užgavėnes dukart per savaitę būna pobūviai, ir visur pilna lošimo stalų. (...) Ne kartą jis jau skolinosi vieną kitą rublį iš tarnų.“
 
Pertvarkė Vilniaus kunigų seminarijos darbą. Baro konfederacijos metu I. J. Masalskis tarpininkavo tarp įvairių politinių  grupuočių. 1773 metais seime jis užėmė prorusišką poziciją, dalyvavo rengiant pirmojo valstybės padalijimo aktus. I. J. Masalskis pasirūpino gauti „rusų kunigaikščio“ titulą. Buvo vienas Edukacinės komisijos įkūrėjų
         
  Masalskis pasirūpino gauti „rusų kunigaikščio“ titulą.  
         
ir tapo pirmuoju jos vadovu. Kai jį apkaltino pinigų išeikvojimu, nuo 1778 m. Edukacinės komisijos posėdžiuose nedalyvavo. Tais pačiais metais kartu su architektu Laurynu Gucevičiumi I. J. Masalskis išvyko į užsienį. Aplankė Karaliaučių, Elbliongą, Gdanską, Berlyną, Potsdamą. 1779 metais lankėsi Paryžiuje. 1780 metais grįžęs į Lietuvą, I. J. Masalskis pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos. Daug dėmesio skyrė edukaciniams ir pastoraciniams reikalams. 1788 metais atvykęs į Varšuvą, dalyvavo pirmuosiuose Ketverių metų seimo posėdžiuose. 1789 metų pab. I. J. Masalskis išvyko į užsienį (Viena, Paryžius, Roma). Į Lietuvą jis sugrįžo 1792 m. pradžioje. Pasisakė prieš 1791 m. gegužės  3 d. konstituciją ir jos reformas.  Kilus karui su Rusija, I. J. Masalskis išvyko į Prūsiją. Grįžęs prisidėjo prie Targovicos konfederacijos. Dalyvavo 1793 m. Gardino seimo darbe. Prisiekė Rusijos imperatorei Kotrynai II. 1794 metų sausį I. J. Masalskis atvyko į Varšuvą. Kaip Teisingumo departamento pirmininkas redagavo universalą, kuriuo smerkė Tado Kosciuškos sukilimą. Sukilėliai jį apkaltino valstybės išdavimu ir 1794 m. birželio  28 d. pakorė Varšuvoje. I. J. Masalskio palaikai 1795 m. buvo pargabenti į Vilnių ir palaidoti Katedroje.
Švietėjo ir lošėjo veikla
I. J. Masalskis nusipelnė, kurdamas Lietuvos parapinių mokyklų tinklą. 1774 metais kovo 24 d. jis pažadėjo kas trečioje parapijoje įsteigti po mokyklą. Tai buvo plataus užmojo programinis pasiūlymas, savotiškas lietuviškos Apšvietos manifestas. Vilniaus vyskupas kruopščiai ir nuosekliai vykdė Vakarų Europos salonuose bei bažnytiniuose
         
  Sukurti naują pilietinį branduolį tapo pagrindiniu Edukacijos komisijos darbo tikslu.  
         
pasitarimuose subrandintą ir nugludintą veikimo planą, kuris turėjo iš esmės pakeisti vienmatį parapijos pasaulį. Greta vieno tvirto ir stabilaus poliaus – parapijos bažnyčios – šiame uždarame mikrokosme turėjo atsirasti ir antras polius – parapijos mokykla. Tokia dvipolė „bažnyčios–mokyklos“ ašis būtų stipriai keitusi plokštuminį parapijos vaizdą. Ji turėjo lipdyti naują „tautos atstovo“ tipą, pretenduojantį tapti tobulu valstybės piliečiu. Sukurti naują pilietinį branduolį tapo pagrindiniu Edukacijos komisijos darbo tikslu.
     
  I. J. Masalskis įsteigė Vilniaus mokytojų seminariją. Ji darbą pradėjo 1775 m. balandžio 1 d. ir įsikūrė Užvingyje, buvusiame jėzuitų pastate. Iš pradžių seminarijoje mokėsi tik 16 mokinių, tačiau jų skaičius nuolat augo. Mokytojų rengimo institucijos funkcionavimas buvo itin reikšmingas. Greta bajorijos ir besiplėtojančios miestiečių terpės ėmė formuotis naujas valstybės tarnautojų sluoksnis – mokytojai.  
     
Daug dėmesio Vilniaus vyskupas skyrė savo Verkių rezidencijos, ypač rūmų, sutvarkymui. Darbai buvo pradėti 1773 metais. I. J. Masalskis statyboms
         
  Nenumaldoma aistra pinigams lyg aitrus dūmas persmelkė visą I. J. Masalskio gyvenimą.  
         
užsakė akmeninius laiptus, raudonmedžio parketą iš Anglijos, o įvairiausių medžių parkui – iš Hamburgo. Tačiau ši Vilniaus vyskupo užmiesčio rezidencija liko nebaigta. Jos šeimininką gyvenimo pabaigoje ištiko finansų krizė. 1792 metais architektas Laurynas Gucevičius dar spėjo perstatyti Vilniaus vyskupų rūmus, kuriuos vėliau įsigijo valstybė.
     
  Finansinės skolos buvo didžiulė I. J. Masalskio gyvenimo našta. Daug pinigų jis pralošė kortomis, kurios buvo neatsiejamas salonų gyvenimo atributas. Į Vilniaus universitetą atvykęs vokiečių gamtininkas ir antropologas Johanas Georgas Forsteris (1754–1794) rašė savo dukrai, jog „pas Vilniaus kunigaikštį vyskupą prieš Užgavėnes dukart per savaitę būna pobūviai, ir visur pilna lošimo stalų. (...) Ne kartą jis jau skolinosi vieną kitą rublį iš tarnų.“  
     
Nenumaldoma aistra pinigams lyg aitrus dūmas persmelkė visą I. J. Masalskio gyvenimą.
 
Eligijus Raila