Kasdienybė / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Vilniečių namai XVII a. vid. – XVIII a.

Miestai LDK ilgai buvo mediniai, mažieji – iki XVIII a. pabaigos. Net didžiausiuose miestuose – sostinėje Vilniuje, „antrojoje sostinėje“ Gardine, Mogiliave, Kaune ir kt. mūriniai ar pusiau mūriniai namai buvo centruose, o priemiesčiuose stovėjo mediniai. Kitaip ir būti negalėjo.
 
Įdomybė
 
XVIII a. pr. LDK mažesniuose miestuose ir miesteliuose dauguma langų būdavo popieriniai – iš riebaluose mirkyto popieriaus. Įstiklinti stengtasi nebent „šviesiojo“ kambario arba seklyčios langus, nes stikliniai langai kainavo daug: iš 1761 metais Kurtuvėnuose statyto namo sąmatos sužinome, kad 12 stiklo langų kainavo 24 auks., stikliui už langų padarymą sumokėta 28 auks., staliaus ir stikliaus maistui išleista 24 auks., vyriai langams kainavo 14 auksinų.
 
Net ATR sostinėje Varšuvoje XVIII a. pab. mūriniai pastatai sudarė 66–75 proc., o priemiesčiuose – net 80 procentų.  Tarpinėje padėtyje tarp kaimo ir miesto buvusiuose miesteliuose, kurie dominavo LDK, mūrinėmis dažniausiai būdavo tik bažnyčios ir vienuolynai, kartais dvaro rūmai ar koks nors ūkinės paskirties statinys (arklidės, smuklė, malūnas). Šie pastatai dominavo gamtinėje ir medinės statybos aplinkoje, išsiskyrė dydžiu ir puošnumu. Paprasti miestiečiai gyveno mediniuose namuose, nameliuose. Tačiau ir juose paprastai būdavo mūro elementų – rūsių, pamatų, krosnių, kaminų. Dalis namų buvo pusiau mediniai, pusiau mūriniai. Medinė statyba dominavo dėl mūro statybai tinkamo minkšto akmens, kokį turėjo Vakarų Europos šalys (pvz., smiltainio), trūkumo. Jo vietoje naudotos molio plytos nebuvo itin geros dėl menkos šiluminės varžos. Medinių namų šilumos laidumas buvo apie 5 kartus mažesnis už plytų mūro, todėl tinkamai neizoliavus pamatų, visi mūrnamiai šlapiu metų laiku buvo drėgni. Plytų paruošimas ir statybos ne tik tęsėsi ilgiau, bet ir kainavo brangiau. Tik nemažus kapitalus sukaupę miestiečiai didžiuosiuose LDK miestuose sugebėjo pasistatyti mūrnamius.
Tolyn nuo sostinės – daugiau medinės architektūros
 
     
  XVII a. I p. mūrinės statybos link stipriai pasistūmėjo Vilnius. Nepaisant 1610 m. gaisro padarytų nuostolių, atkarpoje nuo Žemutinės pilies iki Rotušės aikštės mūrnamiai sudarė iki 90 proc. visų namų. Mūriniai namai stovėjo Rotušės aikštėje bei Vokiečių gatvėje. Daug mūrinių namų buvo Šv. Jono, Dominikonų ir Stiklių gatvės rytinėje atkarpoje. Tuo metu du trečdaliai namų Vilniaus centre buvo mūriniai. Apgaulingą „mūrinio miesto vaizdą“ stiprino rezidenciniai diduomenės rūmai ir gausūs kulto statiniai. Po XVII a. vid. tvano ekonominės krizės sąlygomis miestietiška miesto dalis atsitiesti nepajėgė. Iš 1690 m. mieste surašytų namų buvo 195 mūriniai ir 417 mediniai namai, o kur dar palaikės pirkios... XVIII amžiaus II p. Vilnius darėsi vis labiau mūrinis, tačiau ne tiek miestiečių, kiek diduomenės „sąskaita“.     
     
Savivaldūs ir nesavivaldūs, buvę ar ne pavietų centrais, privatūs ir valstybiniai mažesni LDK miestai buvo ir liko mediniais. Miestietišką peizažą paįvairindavo nebent vienas kitas visuomeninio pobūdžio mūrnamis – rotušė, mūrnamiai aplink centrinę turgavietę. Štai Upytės pavieto centre Panevėžyje ilgai nebuvo jokio mūrnamio. Pirmasis buvo pastatytas tik 1614 m., skirtas jis buvo žemės ir pilies teismo archyvui. Greta šio statinio netrukus iškilo iš plytų išmūrytas kalėjimas su rūsiu. Apie 500 Panevėžio miestelio gyventojų iki XVIII a. pab. su retomis išimtimis gyveno mediniuose,
         
  Apie 500 Panevėžio miestelio gyventojų iki XVIII a. pab. su retomis išimtimis gyveno mediniuose, skiedromis ar šiaudais (matyt, mirkytais molyje) dengtuose namuose.  
         
skiedromis ar šiaudais (matyt, mirkytais molyje) dengtuose namuose. Net bažnyčios Panevėžyje statytos medinės. 1781 metais dešiniajame Nevėžio krante, Naujajame Panevėžyje (Mikalojeve) pastatyta Šv. Petro ir Povilo bažnyčia buvo medinė, tik ant aukštų mūrinių pamatų. Greta jos iškilo mūrinė dviaukštė varpinė. 1790 metais pastatyta mūrinė alinė. Visi kiti pastatai buvo mediniai, dalis jų blogos būklės, vadinti „pirkiomis“ (lenk. chałupa). Pirkia – pastatas vos su viena gyvenamąja patalpa paprastai stovėjo periferijoje, galu į gatve. 1775 metais jų buvo apie 10 procentų. Daugelį namų supo ūkiniai pastatai. Štai kaip 1782 m. atrodė nesuvargusi, 40 talerių įkainota vieno miestiečio sodyba, stovėjusi miesto centre, prie turgaus. Namas buvo medinis, galu į turgaus aikštę. Gyvenamajame name buvo vienas kambarys su kamara, priemene ir kepykla. Prie jo buvo tvartas, daržinė ir kamarėlė. Dažnas amatininkas, išskyrus kalvius, net dirbdavo gyvenamose patalpose.
     
  Architektūrinės vienovės, specialiai suprojektuotų miestiečių namų tokiuose miesteliuose būti negalėjo. Tačiau 1765–1780 m. LDK dvaro iždininko Antano Tyzenhauzo iniciatyva kai kuriuose jo valdytų ekonomijų miestuose įvyko pokyčiai. Šiaulių miestiečiai miesto centre privalėjo statytis tik mūrinius namus, o tie, kurie neišgalėjo, medinius, tačiau su į gatvę atsuktais mūriniais fasadais. Pagal kelis tipinius projektus galėjo būti pastatyta iki 20 tokių mūrnamių.  
     
Miestelėno namo sąmata
Miesteliais besivadinusiose dar mažesnėse agrarinio pobūdžio LDK gyvenvietėse ir toliau statyti tik vieno aukšto, nepasižymintys architektūriniais ypatumais mediniai nameliai. Tokie palei pagrindinę gatvę išsidėstę XVIII a. pr. miestiečių namai statyti, pvz., Birštone. Turtingiausiųjų būstai kiek panešėjo į to meto bajorų sklypus. Mediniame, paprastai šiaudais, rečiau skiedromis dengtame name buvo šviesusis kambarys arba seklyčia, kur stovėjo krosnis. Stengtasi seklyčioje langus įstiklinti, o dauguma langų buvo popieriniai (iš riebaluose mirkyto popieriaus). Inventoriuose nėra minima knygų, paveikslų ar laikrodžių. Panašiai atrodė ir XVIII a. pab. privataus Kurtuvėnų miestelio miestiečių namai ir sodybų sklypai. XVIII amžiuje Kurtuvėnų dvaro dėka miestelyje atsirado keli mūrnamiai, dengti skiedromis. 1778 metais buvo pastatytas mūrinis Kurtuvėnų vaito namas. Tačiau ir dideliam mediniam namui pastatyti reikėjo nemažų pinigų.
     
  1761 m. už medinio namo Kurtuvėnų miestelyje, kuriame apsigyveno žydas Abraomas, statybą sumokėta 1 667,14 auksinų. Iš sąskaitos išklotinės galima susidaryti vaizdą apie darbus, jų kainą ir namą: dailidei buvo duoti 255 auks., lentos kainavo 106 auks., vinys – 21 auks., 8 durų padarymas – 8 auks., 12 stiklo langų – 24 auks., stikliui už langų padarymą sumokėta 28 auks., staliaus ir stikliaus maistui išleista 24 auks., vyriai langams kainavo 14 auks., vyriai durims – 9 auks., vinys durims ir langams – 4 auks., plytos virtuvės kaminui ir kaminėliui bei viso namo pamatams – 360 auks., stogo dengimo medžiagos – 270 auks., 60 pūrų kalkių – 60 ausk., mūrininkui už darbą (statinio pamūrijimą, kaminų išvedimą ir kt.) sumokėta 171 auks., 2 krosnių išmūrijimas kainavo 120 auks., panaudota mediena – 180 auksinų.  
     
Kurtuvėnų miestelyje XVIII a. pab. atsirado keli visuomeninės paskirties statiniai: sinagoga, pirtis, kalvė. 1767 metais Kurtuvėnų pakraštyje pradėta statyti dvarą ir miestelį  jungusi didžioji smuklė su užvažiuojamais namais (austerija). Kadangi darbams naudotos malksnos, storlentės ir plonos lentos, galima numanyti, kad ir šie statiniai buvo mediniai. Austeriją sudarė smuklė su 2 svečių kambariais svečiams, virtuvė su priemene, ledainė, bravoras, rūsys ir daržinė, klojimas, nedidelės arklidės svečių arkliams, sandėlys. Svečių kambariai buvo išmušti senoviniais audeklais su išaustomis įvairiomis figūromis, stovėjo švediška krosnis iš tamsių koklių, su durelėmis.
Mūrinės statybos plėtrą lėmė ekonominis krašto ir miestų pajėgumas, pragyvenimo lygis. Centre ir provincijoje jis skyrėsi, LDK – ne tik Vilnius ar Gardinas.
 
Aivas Ragauskas