Miestai / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Vilnius 1636 metais

     
  Pirmos rašytinės žinios apie Vilnių pasiekia iš XIV a. pradžios, o ikonografinė medžiaga – iš XVI a. II pusės. Tačiau iki XVII a. vid. žinios apie Vilnių ir jo gyventojus atsitiktinės ir negausios. Ryškiai miestą pakeitė XVII a. vid. rusų okupacija ir siautėję gaisrai. Todėl ypač vertingas ir informatyvus yra išlikęs 1636 m. Vilniaus miesto namų ir jų savininkų surašymas, ruošiantis valdovo Vladislovo Vazos apsilankymui.  
     
Valdovo viešnagės „šalutinis produktas“ – išsamūs Vilniaus aprašai
Per savo vilnietišką pusmetį valdovas dalyvavo rugpjūčio 14 d. iškilmingai pernešant šv. Kazimiero relikvijas į šiam šventajam statytą koplyčią Vilniaus katedroje, žiūrėjo operą „Elenos pagrobimas” (pirmasis Vilniuje sukurtas operos spektaklis), kelis kartus vyko medžioti, dalyvavo teismuose,
         
  Būdavo aprašomi paprastų miestiečių nedideli namai, kurie likdavo nepastebėti kituose istoriniuose šaltiniuose.  
         
dalino privilegijas, priėmė pasiuntinius ir dalyvavo LDK didikų puotose. Apgyvendinimo prievolę turėjo vykdyti visų ATR miestų miestiečiai (išskyrus atleistus nuo apgyvendinimo prievolės). Pas miestiečius apsigyvendavo valdovą lydintys dvariškiai, pareigūnai ir jų tarnai, muzikinė kapela, dailininkai, patarnaujantys asmenys. Sunku ir įsivaizduoti, kaip tuo laiku, kol valdovas viešėdavo Vilniuje, keisdavosi eilinio vilniečio gyvenimas. Valdovo dvaro pareigūnai iš anksto apžiūrėdavo namus, gyvenamas patalpas, patikrindavo privilegijas ir paskirdavo, kam kur reikėtų apsistoti. Šiuose sąrašuose būdavo nurodomi namų savininkai, nuomininkai, kartais buvę savininkai, asmenų pareigos ir profesijos, suteiktos privilegijos. Aprašoma namų būklė, gyvenamųjų patalpų skaičius, pagalbinės patalpos, priklausymas jurisdikom. Sąrašuose dažnai tik paminėti, bet plačiau neaprašyti didikų rūmai (jie išvengdavo apgyvendinimo prievolės). Būdavo aprašomi paprastų miestiečių nedideli namai, kurie likdavo nepastebėti kituose istoriniuose šaltiniuose. 1636 metų surašymo duomenys leidžia daryti trejopus tuomečio Vilniaus gyvenimo pjūvius – miesto gyventojų, miesto namų ir valdovo dvaro.
Iš viso aprašytos siena apjuostoje miesto teritorijoje esančios 717 posesijų (lot. possessio – nuosavybė), neskaitant bažnyčių, vienuolynų, cerkvių, universiteto ir Žemutinės pilies komplekso pastatų.
Žvilgsnis į Vilniaus senamiestį ir jo gyventojus
1636 m. Vilniaus miesto centrą (dabartinį Senamiestį) sudarė daugiausia mūriniai namai, medinių daugiau buvo tik gatvelėse arčiau miesto sienų, pasitaikė ir neužstatytų sklypų. Pagrindinės gatvės (Pilies, Didžioji, Vokiečių, Dominikonų ir Šv. Jono) buvo užstatytos beveik vien mūriniais namais. Kitose gatvėse neretai pasitaikydavo
         
  Prestižinėse vietose, Rotušės aikštėje namus turėjo pirkliai.  
         
ir medinių namų, o į priemiesčius vedančiose Trakų ar Subačiaus gatvėse medinių namų buvo daugiau kaip pusė. Daugiausia namų Vilniaus senamiestyje turėjo pirkliai. Amatininkų namai telkėsi pagrindinių gatvių keturkampyje (Stiklių, Mėsinių ir Žydų gatvių rajone), Skapo gatvėje ir prieigose bei rusų rajone Didžiosios gatvės rytinėje pusėje. Amatininkų cechai turėjo atskirus namus. Prestižinėse vietose, Rotušės aikštėje namus turėjo pirkliai. Namus miesto centre buvo įsigiję ir amatininkai – siuvėjai, odininkai, batsiuviai, mėsininkai, audėjai bei kalviai. 1636 m. Vilniaus mieste galima rasti daugelio magistrato pareigūnų namus. Kartais net po kelis namus turėjo Vilniaus tarėjai ar burmistrai. XVII amžiaus I-oje pusėje svarbias privilegijas gavo žydų bendruomenė, tuo metu galėjusi išpirkti Žydų gatvės ir jai artimus namus. Taip formavosi savotiškas žydų rajonas Senamiesčio centre. Žydams tuo metu priklausė apie 20 namų (beveik trys proc.). Tačiau jų skaičius buvo reikšmingesnis, nes žydai gyveno kelis kartus tankiau nei kiti miestiečiai. Nemažai namų buvo užrašyti špitolėms (prieglaudoms), vienuolijoms ar bažnyčioms – jie buvo nuomojami, o pajamos naudotos paramos tikslais. Įvairių konfesijų dešimčiai špitolių mieste priklausė virš 30 namų.
Vilniečio gyvensena „pro rakto skylutę“
Pagrindinėse gatvėse daugiausiai stovėjo dviejų–trijų aukštų namai, šoninėse gatvėse – vienaaukščiai. Gyvenamojo namo pagrindinė dalis – gyvenamasis kambarys, prie kurio visuomet buvo priemenė su krosnimi. Ši buvo reikalinga apšildant gyvenamąjį kambarį šaltuoju metu ir gaminantis maistą. Prie gyvenamojo kambario įrengta kamara kartais būdavo naudojama kaip sandėlis, kartais – kaip miegamasis. Kai kurie namai turėjo rūsius,
 
Įdomybė
 
Taigi miestiečiai rūpinosi švara ir sveikata. Dar dažniau –  malonumais: beveik prie pusės namų Vilniuje buvo įrengtos alkoholio varyklos (minimos 55).
 
kuriuose būdavo sandėliai, gyvenamieji kambariai, o viename – net smuklė. Beveik prie kiekvieno namo būdavo arklidės, talpinusios nuo dviejų iki keliolikos arklių. Prie Vilniaus burmistro Ignoto Dubovičiaus rūmelių buvo įrengta erdvi 50 žirgų talpinusi arklidė. Dar daugiau arklių talpindavo arklidės prie didikų rūmų (šie smulkiau neaprašyti). Higienos reikmėms mieste veikė viešosios pirtys. Atskirai įrengtas įvairaus dydžio pirtis galima sutikti prie kas ketvirto namo. Taigi miestiečiai rūpinosi švara ir sveikata. Dar dažniau –  malonumais: beveik prie pusės namų Vilniuje buvo įrengtos alkoholio varyklos (minimos 55). Prekyba alkoholiu buvo apmokestinta, tačiau savo poreikiams varyklas miestiečiai galėjo įsirengti kiek tinkami. Kai kuriuose namuose buvo net po dvi varyklas (alui ir degtinei). Didesnė namų dalis varyklų neturėjo.
Literatūra: Mindaugas Paknys. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006.
 
Mindaugas Paknys
Literatūra: Mindaugas Paknys. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006.